Ugdymas vėlavo daugiau nei šimtmetį Dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, pirmiausia dėl XVIII a. pab. netekto valstybingumo, aklųjų švietimo idėjos Lietuvą pasiekė pavėlavusios daugiau nei šimtmetį. Vakarų Europoje ir Skandinavijos šalyse pirmieji aklųjų institutai įkurti dar XIX a. pradžioje. Štai kaimyninėje Latvijoje Rygos aklųjų institutas veikė nuo 1878 metų, turėjo sukaupęs gausią knygų Brailio raštu biblioteką. Dar anksčiau, 1818 metais, įkurtas Karaliaučiaus aklųjų institutas. Abiejuose institutuose mokėsi aklųjų ir iš Lietuvos, tarp jų – savanoris, kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės regėjimo netekęs aklųjų sąjūdžio mūsų šalyje pradininkas Pranas Daunys.
Nepriklausomoje Lietuvoje pirmieji aklųjų švietimo problemą viešai kelti pradėjo gydytojai oftalmologai. 1923 metų vasarį gydytojas Petras Avižonis II Lietuvos gydytojų suvažiavime skaitė visuomenės dėmesio sulaukusį pranešimą „Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje“. Netrukus šis pranešimas buvo išleistas atskiru leidiniu, o jame keltos aklųjų švietimo ir lavinimo idėjos pradėjo virsti realybe.
O kas buvo iki 1928 metų? Nebuvo nieko. Aklieji gyveno nematomi, negirdimi savo šeimose ar prieglaudose, ir geriausia, ko galėjo tikėtis, – skalsesnės išmaldos per atlaidus. Kompozitorius ir žurnalistas Antanas Adomaitis, vienas pirmųjų Kauno aklųjų instituto mokinių, knygoje „Dešimt pradžių“ to meto aklųjų situaciją aprašė taip: „Susirinkdavo kaimynai, giminės ir svarstydavo, ar gali būti tokia mokykla, kur akluosius moko. Ne, negali. Tikriausiai, tai prieglauda, tik pavadinta kitaip – mokykla. Gražiai suokia mokyti daktarai, o lazdos akliukai neišvengs.“ Panašaus pobūdžio pastebėjimų ar samprotavimų randame ir kitų aklųjų instituto auklėtinių prisiminimuose.
Institute – ir bendrojo ugdymo dalykai, ir amatai
Naujajame Kauno aklųjų institute buvo mokoma bendrojo ugdymo dalykų, muzikos ir amatų. Tai buvo keturklasė mokykla su gerokai išplėsta pradžios mokyklos programa ir sustiprintu muzikiniu ugdymu. Kartu buvo mokoma šepečių gamybos, pynimo, mezgimo ir audimo amatų. Praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pirmieji Aklųjų instituto auklėtiniai pradėjo savarankiško gyvenimo paieškas: pramokę muzikos būrėsi į nedidelius orkestrus, grojo įvairiuose vakaruose, šventėse, net kavinėse, keli jaunuoliai pradėjo mokytis masažo.
Praėjus 15 metų nuo įsteigimo, institutas išaugo į aštuonmetę, vėliau – į vidurinę aklųjų mokyklą. 1944 metais išleista pirmoji aštuonias klases baigusių mokinių laida, o 1955 metais – pirmoji abiturientų laida. Įdomu tai, kad beveik visi tos laidos mokiniai įstojo į aukštąsias mokyklas (Lietuvoje tuomet tai buvo retas atvejis) ir sėkmingai jas baigė.
Šiuo metu buvusiose Aklųjų instituto patalpose veikia Kauno Prano Daunio ugdymo centras. Jame ugdomi ne tik regėjimo, bet ir sunkią kompleksinę negalią bei raidos sutrikimų turintys vaikai.
Specialusis ar integruotas ugdymas? Kiekvienas laikotarpis visuomenei kelia savų iššūkių ir reikalauja tik jam būdingų sprendimų. Po 1990 metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėta vis garsiau kalbėti apie integruotą negalią turinčių vaikų mokymąsi. Netrukus ši nuostata buvo įteisinta ir Švietimo įstatyme, o tėvams sudaryta galimybė patiems rinktis, į kokią mokyklą savo vaiką leisti: specialiąją Kaune arba Vilniuje ar bendrojo ugdymo šalia namų. Bendrojo ugdymo mokyklose pradėjo mokytis vis daugiau silpnai matančių ir net visiškai nematančių vaikų. Tuo pat metu kilo diskusijų, kuri mokymosi forma regėjimo negalią turinčiam vaikui priimtinesnė ir kokybiškesnė.
Žmonės, vienaip ar kitaip susiję su praktiniu šio klausimo sprendimu, dėmesį siūlo atkreipti į kelis integruoto ugdymo aspektus: pirma, labai svarbu, ar vaikas turi regėjimo likutį, ar nemato visiškai. Viena yra sudaryti sąlygas integruotai mokytis silpnaregiui, visiškai kita – visai nematančiam vaikui. Tam reikia ir Brailio rašto, ir mokytojo asistento, ir daugybės pagalbinių priemonių, kurios dažnai yra vienetinės ir todėl labai brangios. Kita sąlyga – sėkminga integracija galima tik tada, jeigu šiame procese dalyvauja ne tik pats vaikas, bet ir visa šeima. Paprastai integruotai besimokančiam neįgaliam vaikui reikia daugiau pagalbos ir dėmesio. Kad ir kiek reikalautume, mokykla be tėvų ir kitų artimųjų pagalbos visaverčio integruoto ugdymo negalėjo ir turbūt negalės garantuoti.
Specialiojo ugdymo šalininkai čia pateikia dar vieną argumentą: bendrojo ugdymo mokyklose mokytojų padėjėjomis dažniausiai įdarbinamos neįgalių vaikų mamos. O jos visada ir lieka mamomis: užuot vaikui padėjusios tapti savarankiškesniam, dažnai jo savarankiškumą, integravimąsi į klasės kolektyvą tik stabdo. Oponentai atkerta, kad čia požiūrio ar greičiau mokyklų vadovų abejingumo reikalas: užuot ieškojus vaikui geriausio sprendimo, nueinama lengviausiu keliu.
Nuomonės išsiskiria
Nepaisant visų „už“ ir „prieš“, aklųjų ir silpnaregių, baigusių bendrojo ugdymo mokyklas, daugėja, o nuomonės kertasi lyg patyrusių fechtuotojų špagos. „Esu dėkinga savo tėvams, kad nuo pat pirmos klasės leido į bendrojo ugdymo mokyklą. Aš silpnaregė, todėl tikriausiai man buvo kiek lengviau. Vidurinėje ne viskas buvo gėlytės: buvo patyčių, sunkių momentų, bet laikui bėgant visos ašaros ir skausmas virto supratimu, koks gali būti pasaulis ir kad ne visos spalvos šviesios, kad reikia išmokti į kai kuriuos dalykus nereaguoti ir gyventi savo gyvenimą. Vėliau, įstojus į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, laukė turbūt patys gražiausi mano gyvenimo metai. Visada su mokytojais pavykdavo susitarti ir kartu nebuvo jokių nuolaidų ar išskirtinio dėmesio. Mokytojai patys žinojo, kada ir kaip pateikti medžiagą. Natas didinausi iki kone paklodės dydžio, bet pasiruošimo laikas atsiskaitymams ir krūvis buvo toks pats, ėjau koja kojon su visais“, – dalijasi mintimis silpnaregė Rasa Beatričė Urbonaitė.
Vilniaus universitete germanų filologiją studijuojanti Ugnė Žilytė atsako: „Aklumas ir silpnaregystė yra kaip diena ir naktis. Aš visiška neregė, baigiau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC), bet irgi studijuoju, keliauju užsienyje. LASUC visi mokiniai lanko kūno kultūros pamokas, o bendrojo ugdymo mokyklose negalią turintiems mokiniams dažnai leidžiama jų nelankyti, nes niekas nenori su jais „žaisti“.
U. Žilytės nuomone, pakanka pažiūrėti į savarankiškiausius akluosius, o tada palyginti, kokią mokyklą jie baigę – bendrojo ugdymo ar specialiąją, ir viskas taps aišku. Gyvenantiems bendrabutyje niekas lovų nekloja, o gyvendamas namuose ir mokydamasis bendrojo ugdymo mokykloje labai dažnai mokinys būna apsuptas perdėtos aplinkinių globos, o apie buitinius įgūdžius namuose apskritai neverta kalbėti, nes už vaiką paprastai viską nudirba tėvai.
Anot regos negalią taip pat turinčios Erikos Šnaraitės, susidaryti tinkamą nuomonę, kur mokytis geriau, trukdo aplinkybė, jog daugelis regėjimo negalią turinčių žmonių yra baigę arba vien specialiąsias, arba vien bendrojo ugdymo mokyklas. Pati Erika gali vertinti abi mokymosi formas. „Dešimt klasių mokiausi integruotai ir tik dvi paskutines klases baigiau LASUC, bet tai buvo susiję ne su mokymosi kokybe, o su šeimos aplinkybėmis. Dėl mokslo kokybės, mokytojų kompetentingumo, žinių naujumo ir įdomumo, pamokų turinio rinkčiausi tik integruotą mokymąsi. Esu dėkinga tėvams, kad jie mane leido į bendrojo ugdymo mokyklą. Esu dėkinga ir už tai, jog leido pabandyti, ką reiškia mokytis LASUC“, – pasakoja Erika.
Erika priduria, kad bendrojo ugdymo mokyklose pamokos vykdavo visai kitaip, būdavo įvairių mokymosi metodų: darbas grupėse, pristatymai, diskusijos ir kita. LASUC taip dirbama gal tik per psichologijos pamokas, o daugelis mokytojų tenkinasi atpasakota vadovėlio medžiaga. „Integruotai mokydamasi turėjau asistentę, kuri pagelbėdavo atlikti mokytojų duotas užduotis, padiktuodavo medžiagą nuo lentos, jei prireikdavo, palydėdavo iš klasės į klasę. Kas man tikrai nepatiko – nuo penktos iki aštuntos klasės šios asistentės keisdavosi kas pusę metų, tačiau ši problema išsisprendė gimnazijoje“, – patirtimi dalijasi mergina.
Vis dėlto, anot E. Šnaraitės, pasakyti, kuri mokymosi forma geresnė, labai sunku. „Ne taip jau svarbu, kur vaikas mokosi, – sako Erika. – Svarbiau, kiek visi kiti veiksniai lemia to vaiko elgesį. Kiek jis globojamas, o kiek jam leidžiama pačiam priimti savarankiškus sprendimus: rinktis, eksperimentuoti, veikti. O tai priklauso ne tik nuo mokyklos, bet daugiau nuo šeimos. Kai šeimoje gimsta neįgalus vaikas, tėvai stačia galva įkrenta į problemų, rūpesčių ir klausimų vandenyną ir išplaukti iš ten privalo patys, niekas jiems nepadeda, nepakonsultuoja, nepataria.“
Tikslas – įtrauki visuomenė
Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje pradėta vis garsiau kalbėti, kad integracija, kaip iki šiol ji buvo suprasta ir aiškinama, nepadeda išspręsti visų šiuolaikinio gyvenimo iššūkių ir rasti teisingų sprendimų. Integracijos sampratą pradėjo keisti įtraukiojo ugdymo idėja. Tai panašūs, bet ne tapatūs dalykai. Integracija – individo įtraukimas į kolektyvą, jo integravimasis, o įtraukusis ugdymas – tinkamiausių sąlygų kiekvienam visuomenės nariui sudarymas.
Įtraukios visuomenės ir įtraukiojo ugdymo sampratą ypač akcentuoja Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais. Per pastarąjį dešimtmetį įtraukiojo ugdymo idėjos dar labiau įsitvirtino tiek Lietuvos, tiek kitų Konvenciją ratifikavusių valstybių socialinėje ir švietimo politikoje. JT Neįgaliųjų teisių komitetas, atsakingas už Konvencijos įgyvendinimą, vienareikšmiškai teigia, kad specialusis ugdymas turėtų užleisti vietą įtraukiajam ugdymui, o socialinė atskirtis – įtraukiajai visuomenei.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus komiteto nuostatą apibūdina taip: „Neįgaliųjų teisių komitetas niekada nepritars segregacijai, kad neįgalieji, pavyzdžiui, aklieji, turėtų mokytis atskirai. Komitete yra gana daug žmonių iš įvairių pasaulio šalių, turinčių visišką regėjimo negalią, visi jie vienareikšmiškai pritaria tik įtraukiajam ugdymui. Specialusis ugdymas, kad ir koks kokybiškas būtų, yra žmogaus atskirtis. Kalbėjau ne su vienu kurčiuoju ir akluoju Lietuvoje, visi pripažįsta, kad išėję iš specialiosios mokyklos patenka į dar didesnę socialinę atskirtį. Taip, tuo metu, kol mokosi, uždaroje aplinkoje žmogus galbūt jaučiasi saugiau, bet baigus mokyklą visas saugumas dingsta.“
Profesorius taip pat primena, kad specialusis ugdymas yra keturis kartus brangesnis nei bendrasis, todėl argumentas, neva neįgalių vaikų mokymosi kokybei užtikrinti trūks lėšų, yra lengvai atremiamas. „Iki šiol gajus įsitikinimas, kad negalią turintis vaikas mokyklai bus kliuvinys, svarstis, tempiantis ją žemyn visokiais reitingais pagrįstoje švietimo sistemoje. Iš tikrųjų yra priešingai: neįgalus vaikas mokyklai – didelis lobis. Jeigu mokykla sudarys tinkamas sąlygas neįgaliesiems, kuriems galbūt kyla mokymosi sunkumų, tai tokias pačias geras sąlygas ji sugebės sudaryti ir gabiausiems, talentingiausiems savo mokiniams“, – sako J. Ruškus.
Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuvoje 2017–2018 mokslo metais, pagal savivaldybių mokyklų pateiktus skaičius, bendrojo ugdymo mokyklose kartu su bendraamžiais mokosi 98 mokiniai, turintys regėjimo sutrikimų. Anot ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vyriausiosios specialistės Reginos Labinienės, ministerija nesiekia uždaryti specialiųjų mokyklų, o pirmiausia rūpinasi, kad bendrojo ugdymo mokyklos taptų patrauklesnės ir pasirengusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, kurie šiuo metu ugdomi specialiosiose mokyklose.
„Vaikų įtraukties mokytis ir įvairiapusio ugdymo 2017–2022 metų veiksmų plane numatyta, kokiais būdais mokyklos bus rengiamos priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Tarp jų yra tokios priemonės kaip skatinimas kurti visos dienos mokyklos modelį, steigiami mokytojų padėjėjų etatai, peržiūrimos finansavimo specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams didinimo galimybės. Jau dabar skiriamas 35 proc. didesnis krepšelis didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Jeigu bus sudarytos tinkamos sąlygos, kaip ir numatyta plane, tikimės, kad patys tėvai, auginantys neįgalius vaikus, mieliau rinksis bendrąsias, o ne specialiąsias mokyklas“, – teigia R. Labinienė.
Su aklaisiais dirbantys tiflopedagogai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai įtraukiojo ugdymo idėją vertina atsargiau. Anot jų, spėliojimų ir gandų, kaip bus ar turėtų būti, yra, tačiau niekas nepasako nieko aiškaus. Lieka įspūdis, kad politikai ir švietimo strategai arba iki galo taip ir nežino, arba bijo prisiimti atsakomybę, išsišokti. Akivaizdu viena: daugelis mokyklų sunkią negalią turinčių vaikų priimti dar nepasiruošusios.
