Jau penkioliktus metus savo įkurtam Naujų idėjų kameriniam orkestrui NIKO vadovaujantis menininkas šį rugsėjį apdovanotas aukščiausiu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Be to, po šiemet Peterburgo filharmonijoje įvykusio lietuvio muzikos koncerto muzikos kritikai pažymėjo jauno kompozitoriaus „kūrybinio požiūrio plotį ir gylį, drąsą ir visų svarbiausia – kūrybinį atvirumą“.
Pats Gediminas apie savo muziką yra pasakęs: „Ją tikrai sunku priskirti prie kurios nors kategorijos, srovės, stilistikos ar krypties. Noriu, kad taip ir būtų, nes būdama tokia ji ir atspindi mus supantį pasaulį.
Dar niekada skirtingų požiūrių, rasių, religijų žmonės nebuvo taip arti vieni kitų kaip šiandien ir darosi visiškai akivaizdu, kad vis mažiau vietos čia turi likti kategorizavimams, grupavimams, skirstymams. Vienybė ir procesų jungimasis visame kame yra nauja kalba.“
– Gediminai, jūsų kurtos muzikos klausomasi ne tik Lietuvoje, pasirodote ir garsiausiose pasaulio koncertų salėse, kur ne kiekvienas lietuvis turi galimybę patekti, – ką jums visa tai reiškia?
– Pirmiausia – didelį džiaugsmą, įvertinimą ir profesinį iššūkį. Taip pat didelę atsakomybę. Kai vyksta išskirtinai reikšmingi pasirodymai svarbiose salėse, festivaliuose, neretai su mumis keliauja ir Lietuvos diplomatai, įtraukiamos Lietuvos ambasados užsienyje, yra keliamos vėliavos, sakomos kalbos, giedamas himnas.
Visa tai neleidžia pamiršti, kad tokie pasirodymai – ne vien individualaus menininko reikalas, bet ir visos valstybės, regiono reprezentacija.
– Augote garsioje muzikų šeimoje – mama Rasa Brundzaitė-Gelgotienė – žinoma chorvedė, tėvas Valentinas – garsus fleitininkas. Ką jums davė tai, kad augote su muzika ir muzikoje? Ar ji atrodė vienintelis kelias?
– Davė be galo daug. Tai ir laisvės jausmas muzikoje, ir įgūdžiai, girdėjimas. Nors nesakyčiau, kad namuose su manimi tėvai kažkaip specialiai užsiėmė muzika.
Vis dėlto girdėdavau jų repeticijas, grojimą, jaučiau tą tikrą muzikantų gyvenimo pulsą – matydavau juos pasikvepinusius, pasipuošusius, susijaudinusius vakarais prieš išeinant į koncertus. Laukdavau jų grįžtančių iš gastrolių.
Namuose nuolat lagaminai, pultai ir natos, natos, natos... Nuo pat mažumės mano pagrindinis žaidimas buvo dirigavimas chorams ir orkestrams, kuriuos sudarydavau iš faktiškai bet ko – pliušinių žaislų, rudenį – iš kaštonų. Jokių kitų žaidimų, kitų minčių, svajonių nebuvo.
Tėvai, abu labai skirtingi, bet itin muzikai ir savo darbui atsidavę žmonės. Filharmonijoje dirbantis tėvas ir šiandien dėmesingai ruošiasi kiekvienai repeticijai, domisi instrumentu, grojimo technikomis, ieško, kaip ir ką galėtų dar tobulinti, nuolat daug koncertuoja ir tai tikrai yra įkvėpimas, pavyzdys aplinkiniams.
Mama visuomet kupina idėjų, vadovauja trims chorams, tokių iniciatyvų, kaip „Klasika visiems“, kai visi norintys vilniečiai kartą per metus užsiregistruoja ir susitinka dainuoti klasikinio stambios formos kūrinio, sumanytoja ir vykdytoja.
Iš tiesų nežinau, ar tokioje šeimoje turėjau daug galimybių pasukti kokiu nors kitu keliu, o vaikystėje man tiesiog atrodė, kad toks yra pasaulis, kad visi jame kuo nors groja, visi kur nors koncertuoja.
– Vaikystėje jums nieko netrūko ir nebuvote, kaip romanuose, vargšas berniukas, kuris groja sandėliuke ir išgarsėjęs suranda savo laimę. Ar lengvai išėjote iš namų lizdo, ar nebuvo neramu pradėti savarankiško gyvenimo, juk NIKO įkūrėte pats būdamas vos devyniolikos.
– Vaikystėje netrūko nieko ir tai iš tiesų labai vertinu. Vis dėlto Senamiesčio aplinka, kurioje gimiau ir augau, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, dar nebuvo panaši į šiandienę.
Aplinkiniai namai naktimis degė kas savaitę, vaikai žaidė nuo Antrojo pasaulinio karo bombardavimų taip ir neatstatytų namų laiptinėse, namuose kambariai buvo šildomi krosnyse kūrenamomis malkomis.
Atsimenu, pianino klavišai žiemą – lediniai. Penkias minutes trini rankas, kad galėtum pradėti groti, prisilieti prie klaviatūros, pirštai ir vėl lediniai... Tėvai, abu muzikantai, dirbo sunkiai ir daug, mes – trys vaikai, šeima ne tokia ir maža.
Į mokyklą periodiškai atvykdavusios drabužių ir maisto produktų labdaros iš Vokietijos turbūt visų bendraklasių tėvų tuomet buvo sutinkamos tikrai džiugiai. Vis dėlto šeimoje turėjau kūrybišką ir mylinčią erdvę, o tai juk ir yra svarbiausia.
Savarankiškas gyvenimas niekada nebuvo iššūkis, nes tėvai savarankiškumą buityje ir mąstyme ugdė nuo pat vaikystės. Kai išėjau gyventi atskirai įgyvendinti savo kūrybinių sumanymų, niekas nepasikeitė ir tas naujas etapas buvo jaučiamas labai natūraliai.
Devyniolikos įkūriau mano muziką atliekantį kolektyvą, nes užaugęs tokioje šeimoje tiek scenoje, tiek apskritai muzikoje ir muzikos pasaulyje jaučiuosi natūraliai. Tiesiog turėjau tokią idėją ir nusprendžiau ją įgyvendinti.
– Kas jūsų profesijoje sunkiausia? Juk yra ne tik paradinė, prabangioji ir gražioji jūsų darbo pusė, bet ir iššūkiai, apie kuriuos dažnas klausytojas nė nenutuokia.
– Menininką, jo kūrybą stebintys, natūralu, pasidaro išvadas apie to kūrėjo charakterį, apie savybes, neretai net kažkaip iškelia, išaukština arba, atvirkščiai, apipina laukinio bohemiškumo legendomis, tikisi ko nors beprotiško.
Visa tai gali virsti tarsi tam tikru aplinkos lūkesčiu, kuris gali veikti neigiamai, kurti keistą spaudimą. Todėl daugiau ar mažiau kiekvienas, esantis šioje profesijoje, turi išmokti su tuo gyventi, suformuoti griežtą savo požiūrį į visą tą supančią aplinką, antraip prasideda visokios vidinės problemos ir sunkumai.
– Vis dėlto gaji nuomonė, kad kuriantis žmogus tikrai yra kiek kitoks, tarsi kažkur nuskridęs?
– Įsivaizduokite, vienintelis dalykas, kurio mokomės nuo pat vaikystės, o tada vienintelis dalykas, ką veikiame visą gyvenimą, – kuriame tai, kas šiaip neegzistuoja, kas yra neapčiuopiama.
Pasaulyje, kuriame dominuoja konkretumas, menininkui mokamas atlyginimas už nebuvimą visame tame. Už kuriamas fantazijas. Ir jos turi būti ne šiaip, bet kuo įspūdingesnės, kuo ryškesnės ir beprotiškesnės, kitokios, niekur nematytos ir negirdėtos, originalios, sukrečiančios, įkvepiančios.
Tokios, kad ant tų fantazijų sparnų dar ir visi kiti galėtų paskraidyti. Kitaip sakant, iš tokio žmogaus visą gyvenimą tikimasi ko nors visiškai priešingo nei iš daugumos. O dar pridėkime daugelį praktinių momentų. Pavyzdžiui, neretai pats kūrybinis procesas yra labai izoliuojantis, atskiriantis nuo aplinkos, nuo žmonių, trunkantis daug valandų, o įgūdžiai lavinami nuo trejų ar penkerių metų, jų ugdymas taip pat yra nuo aplinkos atskiriantis procesas.
Ir taip toliau... Taigi taip, menininkai yra kitokie, kitaip turbūt ir negali būti.
– Tokiame gyvenime lieka laiko meilei? Galbūt keliate labai didelius reikalavimus sau ar būsimai antrajai pusei?
– Laiko dažniausiai lieka. Man atrodo, kad meilė – ne tik apie antrosios pusės suradimą, bet ir apie tinkamą tvarkaraštį, abipusiškai tinkamą laiką. Ir ne vien tiesiog užimtumo prasme, bet kur kas plačiau. Tai yra kur tuomet kiekvienas matome save gyvenimo kontekste, kokie tuo metu norai, tikslai, siekiai, vizijos.
Šitie dalykai abiem turi vienaip ar kitaip, bet kažkaip sutapti, o ne visada taip išeina. Galbūt ir norėtųsi, kad jei skirta, kada nors ir būtų taip, kad čia taip pat sutaptų viskas, kas turi sutapti...
– Net kalbėdamas apie meilę minite tvarkaraštį, užimtumą. Kaip atsipalaiduojate? Juk muzika nėra visas gyvenimas. Kas yra jūsų asmeninė laimė ir atgaiva, juk reikia atsiriboti ir nuo darbų, ir nuo muzikos?
– Mano kasdienybėje muzika turi daug skirtingų, įvairių pavidalų: tai ir jos rašymas, dirigavimas, atlikimas, analizavimas, klausymasis... Galbūt todėl nuo muzikos niekada nesu pajautęs noro atsiriboti – nei trumpam, nei vienam akimirksniui.
Man atrodo, visada viduje girdžiu muziką ir tai manęs visai nevargina. Poilsis kartais reikalingas nuo nemuzikinių, bet su muzika susijusių darbų – kelionių, organizacinių ir planavimo darbų.
Tuomet palaiko sportas namuose, ilgas vaikščiojimas gryname ore, meditacija. Apskritai namų aplinkoje ir su draugais tampu daug introvertiškesnis.
Scena reikalauja didelės išraiškos, matomos ir juntamos dideliu atstumu, bet tai tikrai nėra nuolatinis mano, o turbūt ir daugumos mano kolegų režimas namuose.
– Kelionės, buvimas toli nuo namų, turbūt sudaro itin didelę muzikanto gyvenimo dalį?
– Dabar nėra aišku, kaip tai atrodys ateityje, bet iki šiol gebėjimas gerai jaustis ilgai būnant kelyje, be namų, man atrodo, buvo viena labai svarbių muzikantui savybių.
Kaip ir gebėjimas valdyti jaudulį scenoje. Nes šie momentai, nors nedideliais kiekiais yra neesminiai, ilgoje ir intensyvioje distancijoje gali labai nuvarginti, kelti įtampą, diskomfortą. Mintis apie tai, kad keliasdešimt metų turėsi daug valandų praleisti lėktuvuose ir viešbučiuose, muzikanto turi visiškai nebauginti.
Keliaudamas jaučiuosi gerai. Kai pasitaiko labai intensyvūs etapai, skrydžiai kas antrą ar trečią dieną keletą savaičių ar mėnesį – tuomet ypač svarbu, kad viešbučiai būtų geriausi, kuriuose puikiai pailsi, o oro linijos priklausytų tavo pasirinktam oro linijų aljansui, nes jų poilsio zonose gali tyloje padirbėti su partitūromis, oro uostuose išvengti ilgų laukimų eilėse.
Taip pat, kiek įmanoma, vengiu skrydžių paryčiais ar vėlai naktį. Laimei, dažniausiai koncertų organizatoriai mūsų darbo specifiką išmano ir poreikius puikiai supranta, viso to nelaiko aikštingumu, nes taip ir nėra.
– Ar lieka laiko svetimuose kraštuose apžiūrėti miestus, apsilankyti muziejuose?
– Devyniose iš dešimties gastrolių laiko tam nelieka. Tik oro uostas, viešbutis, koncertų salė. Vis dėlto man labai patinka šalį pažinti per virtuvę, o restoranui po koncerto, žinoma, laiko visada yra. Tada ragauju to krašto patiekalus, stebiu žmones, bendraujame. Kelionėse tai man didelis malonumas.
– Ar jums svarbu, kokioje aplinkoje gyvenate, ką rengiatės, kokias knygas skaitote, kokius filmus žiūrite?
– Erdvė, aplinka, žinoma, yra svarbu. Ji turi atitikti subjektyvius vidinius reikalavimus, turi leisti jaustis kūrybiškai, jaustis laisvai. Ne taip seniai persikėliau į nuosavą namą. Kai gyvenau bute, kaimynai, regis, nepyko dėl nuolat sklindančių muzikos garsų, vis dėlto jaučiausi nelaisvas groti tada, kai reikia, tiek, kiek reikia.
Knygos, filmai – puikus poilsis, gal net ir įkvėpimo šaltinis. Drabužiai ir kiti daiktai man kuo toliau, tuo mažiau rūpi. Manau, kad jei žmogus nuolat domisi ir siekia augti, turbūt tik taip ir atsitinka, kad vis labiau pradeda dominti idėjos, reiškiniai, o ne daiktai.
Ir apskritai visa Lietuva jau, regis, išbrenda iš to neturtingos visuomenės komplekso, kai būtina kiekvieno drabužio etiketę pademonstruoti ar už milžiniškas paskolas nusipirktu automobiliu lėtai pervažiuoti pagrindinėmis gatvėmis.
– Be intensyvios kūrybinės ir koncertinės veiklos – dar ir projektai su jaunimu. Tarptautiniai jaunimo orkestrai, nuo šio rudens – ir kvietimas dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kodėl nusprendėte skirti tam laiko, ką norite perduoti jaunimui?
– Muzikantai veikia gana konkurencingoje erdvėje, muzikos atlikimo lygis yra kaip niekada aukštas, naujų muzikos kūrinių sukuriama labai daug. Tai sudaro nemažą spaudimą jaunam kūrėjui.
Kartais visame tame, kažkur pakeliui, galime tapti lengvai pažeidžiami. Iš tiesų, laisvė – tiek muzikavimo, tiek mąstymo, tiek kūrybinė – neturi būti praryta baimių. O noras prisitaikyti arba būti tam tikrame kontekste neturi stipriai lemti jauno muzikanto pažiūrų – tai gali pažeisti jo individualumą, o jis čia, šiame kelyje, yra labai svarbus.
Labiausiai jauniems muzikantams noriu būti tas palaikymas, kalbėti ir savo pavyzdžiu rodyti drąsą savaip kurti, įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Drąsa nei man, nei daugeliui mūsų, nėra prigimtinis dalykas, bet tai yra labai reikalingas pasirinkimas.
– Kaip jūs pats ir kaip NIKO išgyvenote pavasario karantiną, koncertai nevyksta ir dabar. Ką sustojęs pasaulis lėmė jums?
– Kai sustojo mūsų koncertinė veikla, neslėpsiu, kurį laiką jaučiausi sutrikęs. Pusšimtis NIKO koncertų, dešimtys gastrolių buvo atšauktos. Pamažu su visais užsienio kolegomis prasidėjo ilgi pokalbiai telefonu – turbūt taip pasąmonėje siekėme palaikyti vieni kitus.
Daugelis jautėsi, lyg visa tai, ką daro, staiga tapo niekam nereikalinga. Pamenu, per vieną tokį pokalbį, artimas kolega į paprastą klausimą, ką veiki, atsakė – guliu lovoje, valgau traškučius. Ir tai pasakė vos prieš dvejus metus geriausiu pasaulio instrumentininku pripažintas muzikantas... Pasakyta lyg ir su humoru, o jaučiau, kad po tuo slypėjo dar ir sluoksnis visai kitokių emocijų.
Įkvėptas viso to parašiau naują kūrinį „Prirakink mane savo šviesoje (Šv.Lukai)“ („Lock Me In Your Light (Saint Luke)“). Kūrinys yra net ne kreipimasis suteikti šviesos, bet tiesiog to maldavimas.
Kartais, kai jaučiamės papuolę į tamsą, atrodo, patys jėgų išsilaikyti šviesoje galime ir pritrūkti.
Pavadinime minimas šventasis Lukas – menininkų globėjas, šį kūrinį ir norėjau pirmiausia skirti visiems savo kolegoms ir draugams, sunkiai prisitaikantiems prie šios dabarties.
Kūrinio premjera su NIKO dar spėjo įvykti Šv.Luko dienos išvakarėse Nacionalinėje filharmonijoje, kuri vos po kelių dienų ir vėl laikinai buvo priversta užverti duris.
Kol koncertinis gyvenimas dar nevyks taip, kaip buvome įpratę, jau netrukus norintys galės šio naujo kūrinio klausytis „YouTube“ ir „Spotify“ platformose.
Man, mums – kūrėjams pandemijos laikas iš tiesų yra keistas, sudėtingas. Manau, daug galime netekti. Kita vertus, šiuo metu gali atsirasti labai daug gražios, jausmingos muzikos ir meno.
