1951 m. Danijoje pastatytas vienbutis namas įkūnijo tuo metu vyravusį pokario gyvenamąjį stilių.
„Jis atrodė archetipiškai – taip kaip įsivaizduojamas įprastas daniškas namas: dviejų aukštų kubo formos dėžutė su tolygiai išdėstytais langais, raudonų plytų fasadu ir dvišlaičiu stogu. Nepaisant konstrukcinio tvirtumo, jo pritaikomumas prie nuolat besikeičiančių gyvenimo ir darbo sąlygų buvo ribotas“, – sakė architektų kompanijos „pihlmann architects“ architektas Sorenas Pihlmannas.
rekonstruojant namą ir taikant tradicines architektūrines technikas, tokias kaip atidengimas, uždengimas, pjaustymas, jungimas, krovimas ir liejimas, nepatogumus pagaliau buvo galima pašalinti ir namą pritaikyti šeimininkų poreikiams.
Dėl funkcinės būtinybės buvo įrengtos trys susijungiančios namo erdvės su esminiais elementais – sandėliavimo patalpomis, laiptais ir vamzdynais. Tarp jų atsirado ir laisva erdvė be sienų, kurią galima pritaikyti bet kokiems poreikiams bet kuriuo metu.
Tarpusavyje sujungtų namo pagrindinių erdvių mūras subtiliai skiriasi nuo originalių plytų savo matmenimis, tonu ir kompozicija. Rekonstruojant namą buvo atsižvelgiama tiek į originalią meistrystę, tiek į šiuolaikines galimybes ir medžiagas.
Nepaisant išvaizdos skirtumų, kiekviena intervencija, pradedant subtiliu išorės plytų mūro perglaistymu ir baigiant aiškiais interjero pokyčiais, yra susijusi su nuo seno čia esančiu namu ir nepanaikina jo nepretenzingo charakterio – iš pirmo žvilgsnio jis vis dar atrodo kaip paprastas namas.
Ši transformacija įkūnija atvirumą nenuspėjamiems dalykams, kurie nesvetimi skaitmeninėje ir schematiškoje erdvėje gyvenančiai šeimai. Statybų aikštelė veikė ir kaip studija, ir kaip laboratorija, ir kaip forumas, skatinantis nuolatinį užsakovo, amatininkų ir architekto dialogą. Čia, o ne biure, statybinės fizikos ir medžiagų studijos nuolat klojo pamatus kiekvienai intervencijai ir sąmoningai lėtai eigai.
Tai leido namui tapti nebaigtu koliažu, puoselėjamu taktiliniais eksperimentais. Priimant būsimam laikui būdingą neapibrėžtumą, pertvarkymu siekiama ne užbaigti, o pereiti prie kitų – nuolatinio pertvarkymo ir laikinumo – aplinkybių. Namo remontui šeima taupė visą gyvenimą, o dabar gali mėgautis išskirtinėmis ir patogiomis erdvėmis.
