Kai Lietuvoje žiema, Pietų pusrutulyje – pats vidurvasaris. E.Šimkevičiūtė-Kulvelis su vyru Aurimu ir dviem dukromis Ona ir Uršule jau nebesistebi, kad Kalėdas ar Naujuosius metus tenka švęsti paplūdimyje ar stovyklaujant gamtoje, nes beveik septynerius metus gyvena Naujojoje Zelandijoje.
Čia šeima mokosi naujų tradicijų – Naujuosius sutikti ne tik gruodžio 31-ąją, bet ir birželį, kai juos švenčia maoriai.
„Ši šventė vadinama Matariki. Tai maorių kalbos žodis, reiškiantis žvaigždyno pavadinimą, žinomą Sietyno vardu.
Matariki žvaigždynas Naujojoje Zelandijoje matomas vienuolika mėnesių per metus, tačiau žiemą, kuri Pietų pusrutulyje yra gegužę–birželį, mėnesiui dingsta iš dangaus ir vėl pasirodo antroje birželio pusėje, maždaug žiemos saulėgrįžos metu. Maoriai žvaigždyno pasirodymą laiko naujų metų pradžia“, – pasakojo E.Šimkevičiūtė-Kulvelis, knygos apie keliones po Aziją „Tigras tai ne katinas“ autorė.
– Naujoji Zelandija mini maorių Naujuosius metus, bet nepamiršta ir tradicinių. Šalis viena pirmųjų įžengs į 2023-iuosius. Ar nebus keista, kai vidurnaktį paskambinus į Lietuvą ten bus tik pirma valanda dienos?
– Jau nebėra keista, nes kiekviena diena čia yra anksčiau už dienas Lietuvoje. Draugai Lietuvoje juokauja, kad galiu rašyti horoskopus – pranašauti, ar buvo gera diena, ar nekokia.
– Žinių laidose gruodžio 31-ąją visada rodomas Oklando televizijos bokštas ir jo naujamečiai fejerverkai, nes jie – pirmesni net už žymiuosius Sidnėjaus fejerverkų šou. Ar esate mačiusi juos gyvai?
– Pirmus trejus metus Naujojoje Zelandijoje gyvenome pora gatvių nuo „Sky Tower“, kaip čia vadinamas tas bokštas. Tai Oklando simbolis, esantis pačiame miesto centre. Eidavau į parduotuvę ir girdėdavau riksmus, nes čia labai populiari šuolių su guma atrakcija, ir būdavo girdėti žmonių emocijos.
Pati į bokštą keliuosi tik kartu su svečiais. Fejerverkus irgi teko stebėti vieną kartą, kai pas mus atvažiavo giminės. Tada specialiai ėjome į prieplauką, kur bokštas matyti gražios miesto panoramos fone, ir... fejerverkais nusivylėme! Jie truko vos porą minučių ir nebuvo labai įspūdingi.
– Ar Naujosios Zelandijos piliečiai jaučiasi ypatingi, kad sulaukia tiek pasaulio dėmesio, nes vieni pirmųjų sutinka Naujuosius? Gal kitaip jų televizijos bokštas nebūtų toks žinomas?
– Manau, tai labiau sureikšminama šalyse, kurios dar tik laukia Naujųjų. Be to, Lietuvoje šalta, daug žmonių sutinka Naujuosius prie televizoriaus, taigi labiau seka, kas, kur ir kaip jau paminėjo Naujuosius ir kokius fejerverkus turėjo.
Naujojoje Zelandijoje sausio 1-oji yra vidurvasaris, taigi čia Naujieji sutinkami vakarojant lauke, paplūdimyje arba kur nors kempinge prie palapinės. Kai likusi pasaulio dalis sutinka Naujuosius, mes būname gerai įsišėlę arba jau miegame.
– Naujosios Zelandijos maorių tauta Naujuosius metus sutinka visiškai kitu metu ir švenčia juos savaip. Ar dalyvavote šioje išskirtinėje šventėje?
– Šiais metais Matariki buvo birželio 24-ąją ir tai buvo kaip niekada ypatingas metas, nes pirmą kartą maorių Naujieji metai Naujojoje Zelandijoje buvo švenčiami kaip oficiali valstybinė šventė. Tai didelis pasiekimas Naujajai Zelandijai, kuri jau kelis dešimtmečius siekia, kad maorių kultūra įsilietų į šalies gyvenimą ir kultūrą.
Šiemet pirmą kartą tai buvo valstybinė šventė, ir žmonės buvo kviečiami dalyvauti gausybėje renginių visoje šalyje: nuo įvairiausių dirbtuvių ir edukacijų vaikams, kuriose buvo galima pasigaminti maoriškų atributų – poi kamuolių, pintų gėlių ar šviestuvų, iki Matariki šventei skirtų koncertų ir pasirodymų, knygų skaitymų ir maorių mitologijos pristatymo, žvaigždžių stebėjimo observatorijose.
Mes dalyvavome mūsų rajono renginyje. Dieną vaikai čia gamino žibintus, o vakare, jau sutemus, lipome kartu su dar keliais šimtais žmonių ant ugnikalnio sutikti pirmųjų pasirodžiusių žvaigždžių.
Buvo šalta, apie 10 laipsnių šilumos, tamsu, nes birželį temsta apie pusę šešių vakaro, tad maorių Naujieji metai labiau jautėsi kaip Naujieji metai nei sausio 1-oji!
– Lietuviams sunku suvokti, kad pas jus per Naujuosius vasara! O ar pačiai nekeista, kaip viskas taip apvirtę aukštyn kojomis?
– Turbūt keista būna tik per tokias šventes kaip Kalėdos ar Velykos. Bet keista ne dėl klimato, o dėl negalėjimo būti prie giminės stalo. Užtat savo namuose stengiamės organizuoti lietuviškas Kūčias – su silke, kūčiukais ir kitais lietuviškais patiekalais. Taip pat burtais, žaidimais ir pagrindine vakarienės atrakcija – pasidalijus vaidmenis skaityti kalėdinį vaikišką eilėraštį. Pastarąjį labiausiai mėgsta lietuvaičių antrosios pusės, kurios lietuviškai nekalba, bet būtinai gauna vaidmenį!
