1940 m. liepą nacionalizuota žemė, bankai, stambioji pramonė, rudenį pradėta prekybos įmonių ekspropriacija. 1941 m. pradžioje buvo nacionalizuota beveik visa pramonė.
Svarbus žingsnis ūkiškai okupuojant Lietuvą buvo rublio įvedimas. 1941 m. pavasarį pranešta, kad litas jau nebegalioja ir atsiskaityti galima tik rubliais. Litai į rublius keisti nepalankiu santykiu, todėl nuvertėjo gyventojų santaupos. Įtraukus Lietuvą į SSRS ūkio sistemą kainos ėmė stipriai kilti, o gyventojų perkamoji galia sumažėjo, buvo jaučiamas didelis prekių deficitas.
Sovietizacija ypač stipriai palietė žemės ūkio sektorių, kadangi Lietuva, kaip ir kitos okupuotos Baltijos valstybės, buvo žemės ūkio kraštai. 1940 m. liepos 22 d. Žemės nacionalizavimo deklaracija numatė, kad visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, o ūkininkai iš žemės savininkų virto jos valdytojais.
Didžiausia žemės norma ūkiui buvo nustatyta 30 ha, tačiau realus priskirtos žemės kiekis priklausė nuo socialinės klasės. Nors 1940 m. kolektyvizacija Lietuvoje nebuvo pradėta vykdyti, tačiau jai rengtasi, siekiant galutinio komunistų agrarinės politikos tikslo – žemės kolektyvizavimo.
1944 m. liepą Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, buvo pratęstas 1940 m. pradėtas socialistinės ūkio sanklodos diegimas. „Socializmo statyba“ apėmė visas ekonomikos sritis.
Žemės ūkis. Kolektyvizacija.
Masinis kolūkių steigimas Lietuvoje pradėtas 1948 m., o lūžis įvyko 1949 m. Metų pradžioje palyginti dar nedidelė dalis ūkių buvo suvaryta į kolūkius, tačiau metų pabaigoje kolūkiuose jau buvo daugiau nei 60 proc. ūkių.
Beveik niekas nenorėjo savanoriškai stoti į kolūkius, todėl valdžia griebėsi prievartos: represijų ir trėmimų, ekonominio ir psichologinio spaudimo, apgaulės. Tik tokiais būdais iki 1952 m. pradžios pavyko sukolektyvinti apie 90 proc. ūkių.
Dar nebaigus kolektyvizacijos, 1950 m. gegužę Sovietų Sąjungos vadovybė nutarė stambinti kolūkius. Po sustambinimo 1955 m. Lietuvos SSR liko 1,8 tūkst. kolūkių (1950 m. jų buvo 7,2 tūkst.).
Kolūkiečių atlygis už darbą buvo labai menkas. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo asmeninis pagalbinis ūkis. Padėtis pasikeitė nurašius kolūkių įsiskolinimus už neįvykdytas produktų prievoles, vėliau tokių prievolių buvo išvis atsisakyta.
XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje kolūkiečiams įvesta „garantinio mokėjimo už darbą“ sistema, jiems pradėta mokėti senatvės pensijas. Šiuo laikotarpiu padėtis žemdirbystės srityje pagerėjo. Lietuva pagal įvairius žemės ūkio gamybos rodiklius pradėjo pirmauti tarp Sovietų Sąjungos respublikų, buvo pasiektas prieškarinis gamybos lygis.
Visuotinė elektrifikacija, melioracija, žemių chemizavimas, darbų mechanizavimas didino žemės ūkio produktyvumą. 6-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo pradėta „kukurūzomanija“ neaplenkė ir Lietuvos SSR žemės ūkio.
Pradėjus pašarinių kultūrų reformą ir kukurūzų sodinimo kampaniją, prasidėjo priverstinis kukurūzų auginimo vajus. Buvo reikalaujama Lietuvoje atsisakyti tradicinių pašarinių kultūrų, išarti ganyklas.
Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus skeptiškai žiūrėjo į visą kukurūzų kampaniją ir nors oficialiai ragino diegti naujoves, bet realiai netaikė itin griežtų sankcijų tokį reikalavimą pažeidusiems, neviešai rėmė Lietuvos žemės ūkio mokslininkus, protestavusius prieš „kukurūzomaniją“. Kukurūzai buvo sėjami daugiausia matomose vietose – pakelėse, kitur ir toliau augo žalienos.
* * *
XX a. 9-ajame dešimtmetyje, ypač antroje jo pusėje, Sovietų Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis labai pablogėjo: mažėjo gamyba ir nacionalinės pajamos, didėjo atotrūkis tarp gamybos ir vartojimo, tarp gyventojų piniginių pajamų ir jų padengimo prekėmis, sparčiai kilo kainos, augo infliacija.
Ūkio krizės priežasčių buvo daug: socialistinė ekonominė sankloda, ydingas ūkio mechanizmas ir nesubėgėjimas jį valdyti (planinės ekonomikos sistema ir jos komandinė-administracinė valdymo schema), nuasmeninta nuosavybė, neužtikrinanti materialinių gamybos stimulų, militarizuota ekonomika, mokslinis-technologinis atsilikimas, ūkinė izoliacija nuo Vakarų pasaulio, infliacija, griaunanti vartojimo rinką. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėtos SSRS ekonominės reformos nebepajėgė sustabdyti nei ekonomikos krizės, nei sovietinės imperijos griūties.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyresnioji specialistė Rūta Grišinaitė.
Visą virtualią parodą galite pamatyti štai čia.
PANAUDOTA LITERATŪRA:
BULOTA, Rytis. SSRS reformų išvakarėse: nomenklatūra ir inteligentija Lietuvoje. In Darbai ir dienos, nr. 49. Kaunas, 2008.
DRĖMAITĖ, Marija. Svajonių fabrikai?: industrializacijos palikimas Baltijos jūros regione (1945–1990 m.) kultūros istorijos požiūriu. In Darbai ir dienos, nr. 52. Kaunas, 2009.
DRĖMAITĖ, Marija. Industrializacija ir urbanizacija. In Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų, MO muziejus, prieiga internetu: https://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/architektura/19551959-modernizmo-startas/industrializacija-ir-urbanizacija/78195.
DRĖMAITĖ, Marija. Urbanistika ir gyvenamoji architektūra. In Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų, MO muziejus, prieiga internetu: https://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/architektura/19701979-lietuviskoji-architekturos-mokykla-triumfo-metai/urbanistika-ir-gyvenamoji-architektura/78565.
DRĖMAITĖ, Marija. Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania. Berlynas, 2017.
GRYBKAUSKAS, Saulius. Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais. Vilnius, 2011.
Grybkauskas, Saulius. Lietuviškosios sovietinės nomenklatūros požiūris į ūkio valdymo permainas Sovietų Sąjungoje 7-ojo dešimtmečio viduryje. In Lietuvos istorijos metraštis, nr. 2, Vilnius, 2002.
Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.
IVANAUSKAS, Vilius. Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988 m.). Vilnius, 2011.
MEŠKAUSKAS, Kazimieras. Lietuvos ūkis 1940–1990. Vilnius, 1994 m.
MISIŪNAS Romualdas J., Taagepera Rein. Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980. Vilnius, 1992.
