EUROLYGA 2023

M. Jusis: galėjau tapti krepšininku ir ačiū likimui, kad taip nenutiko

Mantas Jusis – neeilinė asmenybė Lietuvos sporte. 2022 m. geriausias Lietuvos treneris, 2023 m. vienas iš trijų geriausių šalies specialistų, visuomenėje plačiai žinomas kaip brolių Mykolo ir Martyno Aleknos treneris. Pasirodo, pats M. Jusis anksčiau galėjo ir netgi turėjo tapti krepšininkas, o dabar yra dėkingas likimui, kad taip nenutiko.

 Mantas Jusis<br> sostineskl.lt nuotr.
 Mantas Jusis<br> sostineskl.lt nuotr.
Mykolas Alekna ir Mantas Jusis<br>LLAF nuotr.
Mykolas Alekna ir Mantas Jusis<br>LLAF nuotr.
Martynas Alekna ir treneris Mantas Jusis.<br>A.Pliadžio nuotr.
Martynas Alekna ir treneris Mantas Jusis.<br>A.Pliadžio nuotr.
 Mantas Jusis<br>A.Pliadžio/LLAF nuotr.
 Mantas Jusis<br>A.Pliadžio/LLAF nuotr.
Mantas Jusis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Mantas Jusis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

sostineskl.lt

Jan 26, 2024, 4:20 PM, atnaujinta Jan 27, 2024, 8:26 AM

30-metis specialistas dabar kone kasdien dirba su vienais geriausių pasaulio sportininkų – disko metikais Mykolu ir Martynu Aleknomis – kurie Lietuvai jau iškovojo ir dar greičiausiai iškovos ne vieną medalį.

Net ir šiuo metu, sausio pabaigoje, M. Jusis dienas leidžia stovykloje Latvijoje, kur ruošia vyresnėlį Martyną vasarą vyksiančiam Europos čempionatui.

Bet frazė „disko metimo treneris“ nėra tiksli, norint apibūdinti visą M. Jusio karjerą.

Dabar jau sportininkų treniravimo verslą įkūręs, dešimties metų patirtį šioje sferoje sukaupęs treneris, pasirodo, nuo pat vaikystės buvo labai artimas su krepšiniu, treneriai jį norėjo vesti profesionalaus krepšininko keliu, ir tik likimo posūkiai jį nukreipė ten, kur yra dabar.

„Dešimties metų pradėjau labai rimtai žaisti krepšinį. Būdamas to amžiaus, labai staigiai išaugau. Už visus bendraamžius buvau gerokai, pabrėžiu, gerokai aukštesnis. Neilgai trukus pradėjau treniruotis su vyresniais, dar paaugus – ir su vyrais. Treneris Valerijus Bazilevskis dėjo daug pastangų ir vilčių į mane, tikrai jaučiau – norėjo, kad aš būčiau krepšininkas.

Treneris siūlė man važiuoti į Panevėžio Sporto mokyklą. Prisimenu, kalbėjo su tėvais, pasiūlė, paprašė, bet tėvai neišleido, atsakė, kad vaikui iš kaimo dabar į Panevėžį nėra jokių šansų“, – prisimena M. Jusis.

Fiziniais duomenimis gamtos apdovanotas Mantas dar būdamas paauglys suprato, kad vienaip ar kitaip bus glaudžiai susijęs su sportu. Ir pats buvo energingas ir ne ką mažiau talentingas, ir gana anksti pateko į tikrų specialistų, tarptautinių turnyrų čempionų rankas.

„Kai man buvo 13 metų, nuvažiavome į Vilnių susipažinti su treneriu, olimpiniu disko metimo čempionu Romu Ubartu, pasirodyti jam. Po pirmos treniruotės jis iškart pasakė: „Reikia šito vaiko Vilniuje“. Aš net nemokėjau disko mesti, bet treneris kažką įžvelgė.

Taip galiausiai susitarėme, tėvai sutiko išleisti, susitvarkėme sveikatos dokumentus ir įstojau į Vilniaus Ozo vidurinę mokyklą. Kaip šiandien prisimenu, kaip mama mane traukiniu nuvežė į Vilnių, tai buvo kaip naujo etapo pradžia“, – šypsosi vienas geriausių Lietuvos trenerių.

Tas paauglystės etapas Vilniuje tapo milžinišku tramplynu, kaip dabar aišku, sėkmingoje M. Jusio karjeroje.

Ir nors, paskatintas vyresnių, rimtą autoritetą turinčių sportininkų, jis pasirinko disko metimą, krepšinis visada išliko šalia. Išliko meilė šiam sportui ir iki dabar, tik laiko jam, deja, nebėra.

„Pasirinkau disko metimą, vėliau rutulio stūmimą, bet krepšinis vis dar teikdavo labai didelį malonumą. Gal net per didelį. Prieš vienas disko metimo varžybas treneris paprašė apšilti, bet nepersistengti. O aš tuo metu krepšinio salėje žaidžiau 2 prieš 2 kokias 40 minučių. Laksčiau pirmyn atgal, rėkiau, šokinėjau. Romas pamatė ir griežtai uždraudė.

O dabar jau kokius ketverius metus jau nuolat sakau: „Atsiprašau, draugai, bet tikrai nebeturiu laiko, krepšinio nebežaisiu“. Tada iškart prasideda skambučiai. Klausia, gal dar išbėgsiu, gal dar kartelį-kitą suteiksiu šansą krepšiniui“, – juokasi M. Jusis.

Jusis dabar turi ne tik trenerių verslą „Jusis Training“, bet ir krepšinio komandą tokiu pačiu pavadinimu.

„Jusis Training“ – iš vaikystės bičiulių sudaryta komanda – šiame sezone žaidžia SKL C lygoje.

Kol kas, ji absoliučiai viską pralaimi. Sausio pabaigoje prie komandos pergalių dega skaičius 0, prie pralaimėjimų – 9.

Bet pozityvo komandos simbolis vis tiek nepraranda.

„Susirinkome ir atsimušėme į kiek kitokią realybę. Pirmas rungtynes žaidėme spalį ir realiai tik pradėję žaisti supratome, kad beveik visi mes apskritai nesitreniravome, nežaidėme krepšinio metus ar porą. Tai ir vaizdas maždaug toks – pirmą kėlinį kapojiesi, antrame jau vaikštai. Tie, kas bent truputį, bent kartą per savaitę pasitreniruoja, iškart mus ir pranoksta visomis prasmėmis“, – kaip faktą pateikia M. Jusis.

Pats Mantas šiame sezone į aikštę žengė tik tris kartus, ir, kaip sako pats, nepanašu, kad toks „solidus“ lankomumas ženkliai keistųsi.

„Labiausiai turbūt nemėgstu to jausmo, kai 21 val. Prasideda rungtynės, baigiasi apie 23 val., o man širdis vėliau lovoje plaka dar porą valandų ir suprantu, kad 7 val. Ryto jau reikės į darbą. Viskas dėl draugų, taip, bet jau ne kartą esu pasakęs ir jiems, ir sau, ir savo draugei – viskas, krepšinio daugiau nebežaisiu“, – sako specialistas.

Plačiau apie ilgą ir vyngiuotą M. Jusio kelią krepšinyje, kuris galiausiai atvedė jį į didžiąją Lietuvos sporto sceną, brolių Aleknų galimybes Olimpinėse žaidynėse ir kantrybės paieškas – interviu:

– Pradėkime nuo krepšinio komandos „Jusis Training“. Kaip ji susikūrė?

– Prasidėjo viskas labai seniai, net neprisimenu kelintais metais. Turėjome Švenčionėliuose tikrai puikų ir patyrusį trenerį Valerijų Bazilevskį, kuris surinko 1993–1994–1995 metais gimusių vaikinų komandą. Gerai prisimenu, kad į pirmą treniruotę mūsų atėjo net 32, į antrą šiek tiek mažiau, o trečioje treniruotėje mūsų buvo jau tik 8. Išliko tik patys stipriausi, treneris buvo tikrai griežtas, bet tokia buvo jo darbo metodika. Mums ji tiko, kitiems – ne.

– Tie 8 išlikę ir nusprendė kartu žaisti toliau?

– Norėjome žaisti Moksleivių Krepšinio Lygoje (MKL), bet nesurinkome pakankamai žmonių. Reikėjo, kad jų būtų bent 10 – vienas penketas žaidžia vieną kėlinį, kitas – kitą. Noro buvo daug, o žaidėjų – mažai. Bet žinojome, kad norime ir ateityje praleisti kartu daugiau laiko.

– O kaip prisijungėte prie SKL, kas paskatino vėl susiburti?

– Vis dare esame išlaikę tą patį branduolį, prie komandos prisijungė nemažai naujokų, ir visi kartu nusprendėme žaisti SKL. Prieš porą metų žaidėme Pavasario lygoje, mums tikrai neblogai pasisekė, gavome labai daug motyvacijos tęsti, žaisti kartu toliau. Bet Pavasario lyga tuo ir skiriasi nuo SKL, kad ten iš viso 4–5 rungtynės. Reiškia, gali ateiti nesitreniravęs ir žaisti.

– Turite omenyje, kad SKL C lygoje tik noro jau nebeužtenka?

– Taip, susirinkome ir atsimušėme į kiek kitokią realybę. Pirmas rungtynes žaidėme spalį ir realiai tik pradėję žaisti supratome, kad beveik visi mes apskritai nesitreniravome, nežaidėme krepšinio metus ar porą. Tai ir vaizdas maždaug toks – pirmą kėlinį kapojiesi, antrame jau vaikštai. Tie, kas bent truputį, bent kartą per savaitę pasitreniruoja, iškart mus ir pranoksta visomis prasmėmis.

Gal tai tik pirmo sezono tendencija…

Na, taip, šiemet pirmas sezonas, bet kitais metais gal reiktų pradėti nuo treniruočių ir tik tada spręsti, ar žaisti pilną sezoną, ar ne.

– Komanda pavadinta jūsų pavarde. O kiek jūs pats vis dar esate komandos dalis?

– Kokius ketverius metus jau nuolat sakau: „Atsiprašau, draugai, bet tikrai nebeturiu laiko, krepšinio nebežaisiu“. Tada iškart prasideda skambučiai. Klausia, gal dar išbėgsiu, gal dar kartelį-kitą suteiksiu šansą krepšiniui, gal užregistruoti dar bent kartą. Aš, aišku, neatsispiriu. Užregistruoja, skambina, sako, kad privalau būti, nes tik penkiese esame, reikia šešto. Kas belieka – susidedi aprangą ir važiuoji.

– Ir dar pavyksta pasimėgauti krepšiniu?

– Labiausiai turbūt nemėgstu to jausmo, kai 21 val. prasideda rungtynės, baigiasi apie 23 val., o man širdis vėliau lovoje plaka dar porą valandų ir suprantu, kad 7 val. Ryto jau reikės į darbą. Viskas dėl draugų, taip, bet jau ne kartą esu pasakęs ir jiems, ir sau, ir savo draugei – viskas, krepšinio daugiau nebežaisiu. Aišku, turbūt vėl paragins koks draugas ir vėl žaisiu.

– O kiek jūsų gyvenime, nuo pat vaikystės, buvo krepšinio?

– Dešimties metų pradėjau labai rimtai žaisti krepšinį. Būdamas to amžiaus, labai staigiai išaugau. Už visus bendraamžius buvau gerokai, pabrėžiu, gerokai aukštesnis. Neilgai trukus pradėjau treniruotis su vyresniais, dar paaugus – ir su vyrais. Treneris Vazilevskis dėjo daug pastangų ir vilčių į mane, tikrai jaučiau – norėjo, kad aš būčiau krepšininkas. Treneris siūlė man važiuoti į Panevėžio Sporto mokyklą. Prisimenu, kalbėjo su tėvais, pasiūlė, paprašė, bet tėvai neišleido, atsakė, kad vaikui iš kaimo dabar į Panevėžį nėra jokių šansų.

– Taip krepšinio kelias ir baigėsi? Kur gyvenimas vedė toliau?

– Kai man buvo 13 metų, nuvažiavome į Vilnių susipažinti su treneriu, olimpiniu disko metimo čempionu Romu Ubartu, pasirodyti jam. Po pirmos treniruotės jis iškart pasakė: „Reikia šito vaiko Vilniuje“. Aš net nemokėjau disko mesti, bet treneris kažką įžvelgė.

Taip galiausiai susitarėme, tėvai sutiko išleisti, susitvarkėme sveikatos dokumentus ir taip įstojau į Vilniaus Ozo vidurinę mokyklą. Kaip šiandien prisimenu, kaip mama mane traukiniu nuvežė į Vilnių, tai buvo kaip naujo etapo pradžia.

– Negi taip paprastai paauglys, ne visiškai atsakingas už savo sprendimus, paleidžia krepšininko svajonę ir griebiasi naujos?

– Pasirinkau disko metimą, vėliau rutulio stūmimą, bet krepšinis vis dar teikdavo labai didelį malonumą. Gal net per didelį. Prieš vienas varžybas treneris paprašė apšilti, bet nepersistengti. O aš tuo metu krepšinio salėje žaidžiau 2 prieš 2 kokias 40 minučių. Laksčiau pirmyn atgal, rėkiau, šokinėjau. Romas pamatė ir griežtai uždraudė. Tada buvo liūdna, bet dabar puikiai suprantu – tai dėl traumų ir apskritai nereikalingo nuovargio.

– Galbūt dabar kaip tik esate dėkingas gyvenimui ir likimui, kad viskas susiklostė būtent taip?

– Labai dėkingas likimui, kad taip sudėliojo. Jeigu būčiau likęs krepšinyje, greičiausiai nieko nepasiekčiau, nes paauglystėje buvau labai aukštas, bet kažkuriuo metu nustojau augti. Dabar mano ūgis 193 cm, tai koks aš būčiau krepšininkas… Nepanašu (šypsosi – aut.).

O gavosi taip, kad anksti išvažiavau į Vilnių, baigiau reikiamus mokslus, kiekvieną dieną leidau šalia sporto legendų, tikrų čempionų, įgavau labai daug patirties. Jeigu ne tas išvažiavimas į Vilnių, neįsivaizduoju kur ir ką veikčiau.

– Grįžkime prie komandos „Jusis Training“. Ji šiame sezone pralaimėjo 9 kartus iš eilės. Gal komandai būtent trenerio ir reikia?

– Mūsų komandos pagrindinė idėja – smagiai praleisti laiką su draugais. Susitikti, pažaisti, pergalės atveju pašvęsti. Tikrai niekas nenorėtume jokių derinių, jokio spaudimo. Norime jausti malonumą.

– O komandos draugai nebando jūsų juokais ir rimtai išnaudoti kaip aukščiausio lygio specialisto?

– Būna, komandos draugai sako: „Pravesk mums apšilimą, juk moki“. Aš visada juokiuosi, sakau, ką tik 8 valandas be pertraukų vedžiau įvairiausius apšilimus, gal bent krepšinio salėje pavyks nedirbti, atsipalaiduoti…

– Kokios yra jūsų paties stiprybės krepšinio aikštėje?

– Stiprybės turbūt būtų atkovoti kamuoliai ir gynyba. Dar turiu labai neblogą verpstę, gerai atsispiriu nuo atraminės kojos, visa tai iš lengvosios atletikos.

– Turbūt silpnybių irgi turite?

– Silpnybė yra tai, kad aš dažnai jaučiuosi fiziškai stipresnis už kokius 3–4 aplink esančius varžovus, nors dažnu atveju taip nėra. Visą laiką noriu grumtis, stumdytis, kovoti dėl kamuolio, nors ne visada to reikia. Dar pridėčiau klaidas. Dažnai noriu kokį gražų perdavimą atlikti – nusisukęs, per nugarą, gal varžovui tarp kojų. To irgi tikrai ne visada reikia.

– Kasdien su sportininkais dirbate ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Gal bandote vėliau šiuos įgūdžius krepšinyje, kai kažkas turi tapti tikru rūbinės lyderiu, motyvatoriumi?

– Regionų Krepšinio Lygoje (RKL) vieneriose rungtynėse Trakuose stengiausi pakurti veiksmą, treneris sakė, kad reikia gyvybės, palaikymo. O SKL tikrai nenoriu draugams jokio spaudimo suteikti. Visi ateiname gerai praleisti laiką, nereikia ten jokių motyvatorių.

– Jau tikrai spėjote pats pajausti. Kada sportininkas pasiekia geriausia gyvenimo sportinę formą?

– Pati geriausia sportinė forma būna nuo 27 iki 32 metų. Daugumoje sporto šakų tai patys geriausi metai. Tiek fizinio parengtumo, tiek psichologinės būsenos prasme. Tokio amžiaus būdami, sportininkai pasiekia geriausius karjeros rezultatus. Aišku, yra išimčių, tokių, kaip gimnastika, plaukimas.

– O kaip yra disko metime? Mykolui 21-eri, bet jis jau dabar turi du pasaulio čempionato medalius. Kur yra viso to lubos?

– Mykolas diską numetė 71 metrą. Tai yra arti žmogaus galimybių ribos. Be didesnio vėjo, be absoliučiai idealių salygų, tokio rezultato nelabai pagerinsi. Ir čia reikia suprasti, kad metams bėgant tokie įspūdingi rezultatai nebus stipriai gerinami. Tikrai nebus taip, kad Mykolas po 7 metų diską numes 80 metrų. Tai neįmanoma.

– O kas yra įmanoma, dėl ko verta tiek daug dirbti, jeigu jau dabar esama arti galimybių ribos?

– Visi mūsų pasiekimai tikrai verčia susimąstyti apie pasaulio rekordą. Negaliu slėpti, tikrai apie tai pagalvojame, bet tuo pačiu suprantame, kad jeigu jo sieksime, tai tikrai ne dabar. Dabar visa koncentracija į olimpines žaidynes.

– Turbūt treniruoti vieną geriausių pasaulio atletų, dukart iš eilės geriausią šalies sportininką, daugumai trenerių būtų svajonė. Kiek jūs didžiuojatės tuo, ką dabar darote?

– Atrodo, kad atsiradau iš niekur, bet link to buvo daug ir sunkiai eita. 2017-aisiais mano auklėtinė Larisa Voroneckaja kurčiųjų Olimpinėse žaidynėse laimėjo medalį, 2015 metais Aleksas Abromavičius tapo Lietuvos čempionu, tais pačiais metais Giedrė Kuckytė tapo Lietuvos čempione, su jais visais dirbau.

Buvo ir krepšininkų: Dovis Bičkauskis, Eigirdas Žukauskas, Donatas Sabeckis. Kai atėjo Mykolas su Martynu, aš jau buvau sukaupęs tikrai nemažą patirtį. Prie to prisidėjo daugybė žmonių, tikrai nemažai tokių, kurie norėdavo po traumų sėkmingai atsistatyti. Dirbau nuosekliai ir daug, tam, kad galėčiau šiandien dirbti su vienais geriausių pasaulyje.

– Kaip manote, kiek svarbus faktorius yra jūsų amžius? Juk jūs nedaug vyresnis už savo auklėtinius.

– Pradėjau dirbti labai jaunas, 20-ies metų. Ir nuo pat pirmų dienų vadovavausi tokia taisykle: „Jeigu manęs paklausia – aš atsakau. Jeigu manęs paklausia ir aš nežinau – aš sužinau atsakymą per artimiausias 12 valandų“. Toks metodas padėjo tobulėti, o to vaikiškumo, jaunatviškos energijos, manyje visada buvo daug. Manau, kad tai padeda ir dabar. Treneris turi turėti charizmą, tikrai negerai, jeigu treneris – nuobodus žmogus.

– 2022 m. tapote geriausiu Lietuvos treneriu. Ar kada anksčiau apskritai apie tokią galimybę bent buvote pagalvojęs?

– Prisimenu, kaip prieš kokius septynerius metus su senu bičiuliu žiūrėjome apdovanojimų ceremoniją, kurioje triumfavo Andrius Gudžius. Jo treneris Vaclovas Kidykas tapo geriausiu metų treneriu. Bičiulis tada atsisuko, sako: „Vieną dieną ant šitos scenos stovėsi tu“. Juokiausi, sakiau, kad nelabai įmanoma. Ir štai, prabėga septyneri metai, žiūriu, rimtai stoviu ant tos pačios scenos, atsiimu tą patį apdovanojimą. Tikrai įsimintina akimirka, įsimintinas įvertinimas. Europoje buvau įvertintas „Metų treneriu – kylančia žvaigžde“, šis tarptautinis įvertinimas irgi reiškia daug.

– 2023 m. Vėl buvote nominuotas, bet nelaimėjote. Mykolas, tapęs geriausiu sportininku, dar būdamas ant scenos, išreiškė norą šiuo apdovanojimu pasidalinti su jumis, pavadino jus „Geriausiu visų laikų“ treneriu. Ką jums tai reiškia?

– Kai treniruoji geriausią visų laikų atletą, gali tapti geriausiu visų laikų treneriu (juokiasi – aut.). Be tokio sportininko tu niekada netapsi geriausiu treneriu. Mykolas tikrai supranta ir mato, kiek metų mes sistemingai dirbame ties tokiais pasiekimais. Tai ir psichologinis palaikymas, ir nesivaikymas kažkokio triumfo, medalių, o tiesiog sistemingas ir kryptingas darbas, žinant, ką ir kaip reikia daryti, kokius metodus taikyti, kokių – atsisakyti.

– Kokie yra jūsų ir brolių Aleknų bendri šių metų tikslai?

– Šiais metais turiu du tikslus: pirmas, kad Mykolas gerai pasirodytų Olimpinėse žaidynėse, ir antras, kad Martynas į jas patektų.

– Ką tiksliau reiškia geras pasirodymas Olimpiadoje?

– Tikrai nenoriu sportininkui iš anksto kabinti medalių. Svarbiausia, ir čia sakau nuoširdžiai, yra išvengti traumų. Turime gerai, be skausmų, be kitų trikdžių, pasiruošti, ir tada tas pasirodymas Olimpiadoje gali būti tikrai geras. Nenoriu sportininko apkrauti kažkokiomis skambiomis frazėmis, tiesiog tikiu, kad gali būti gerai.

Su Martynu labai daug dirbame, nuo lapkričio iki gegužės būsime išvažiavę į penkias skirtingas stovyklas. Dedame visas pastangas, kad jis patektų į Olimpiadą. Jeigu pavyks patekti, tai mūsų planas bus 8–16 vietos. Tai irgi yra geras pasirodymas.

– Ko palinkėtumėt pats sau artimiausiems metams?

– Kantrybės, kantrybės, kantrybės. Į viską reaguoti ramiai, protingai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.