Pasikalbėti apie, kaip pati juokėsi, didžiąją naujieną dainininkė pakvietė į savo jaukius ir didelius namus sostinės centre. Čia ant stalo su arbata ir pusryčiais dega kvapiosios žvakės, o pati Justė susikelia basas kojas ant patogios sofos.
Įsisupusi į didelį rusvą megztinį ir vilkinti plačias juodas kelnes jau daugiau nei mėnesį sūnų ant rankų sūpuojanti jauna moteris spinduliuoja nenusakomą šviesą ir energiją.
Justė neslėpė – egzistenciniai klausimai, ką dar gali ir ką moka, ją užplūdo tuomet, kai antrą kartą prarado balsą prieš kone ketverius metus.
„Esu dainų kūrėja, kompozitorė, dainininkė. Ir taškas. Pandemija buvo iš viso siaubas – nevyko visiškai niekas, tad niūrias mintis dar labiau sustiprino. Gal niekam nieko iš tikrųjų ir nereikia? Tikrai pakriko nervai.
Tada nuskridau į šamaninę gamtos medicinos kelionę ir gavau informaciją, kad man reikia išskristi. Su Donatu išskridome į Meksiką – turėjome čia keliauti tris savaites, o užsilikome beveik pusę metų“, – pasakojo atlikėja.
Jazzu vadybininkas Lauras Lučiūnas tuomet, matyt, ant savo galvos rado ne vieną žilą plauką – mat J.Arlauskaitė vis jam skambindavo ir sakydavo, kad baigia savo muzikinę karjerą – liko tik surengti atsisveikinimo koncertų turą.
„Lauras man vis aiškino, kad pasaulyje per pandemiją nevyksta niekas – net ir atsisveikinimo turai. O aš jaučiausi niekam nereikalinga. Šiandien jau suprantu, kad tokius momentus galiu vadinti tik egoizmo priepuoliais, nesantarve su savimi. Juk uždarytas buvo visas pasaulis“, – sakė ji.
Klaidžiodama po pasaulį tuomet Jazzu daug meditavo ir galiausiai, kaip pati sako, atsakymai atėjo per astralą, kuriame ji gerai jaučiasi nuo pat paauglystės.
Meksikoje ji susapnavo sapną, o ryte pabudo jau žinodama, kaip ir ko turi imtis, – sapne Justė išvydo visą planą ir turėdama mintyse visus įrankius tam planui įgyvendinti, apie kuriuos iki tol nežinojo nieko, – net kad tokie egzistuoja.
„Sapne išgirdau, kad aš nesu tik balsas, kad neturiu savęs tik taip identifikuoti. Į šią iliuziją įkalinu save pati. Aš iš esmės esu kūryba. Tai buvo naujas mano kūrybinis impulsas.
Labai tikiu sapnais, per juos dažnai gaunu informacijos – poezijos ar dainų. Donatas ne kartą yra sakęs, kad jam kartais baugu su manimi miegoti, nes pabudusi šoku iš lovos ir puolu užrašinėti tai, ką sapnavau, – kuo greičiau, kad tik nepamirščiau“, – pasakojo J.Arlauskaitė.
Nuo lemtingojo sapno iki pirmojo žingsnio praėjo pusantrų metų. Kodėl ji nesiėmė darbų iš karto? Justė atvira: nepasitikėjimas savimi, baimė, kad nepavyks, kad vėl paskelbs karantiną ir niekam nieko nebereikės, bei kitokios proto pinklės ją buvo tiesiog įkalinusios. Ji išsilaisvino ir atsidavė visatos tėkmei tik tuomet, kai sužinojo, kad laukiasi.
„Pajutau labai stiprią jėgą ir galią savyje, supratau, kad mano idėjos ir kūryba tikrai reikalingi pasauliui, grįžau į save. Turėjau labai aiškią viziją, ką noriu daryti. Supratau, kad visą gyvenimą įkvėpimo, postūmio ieškojau išorėje. Dabar žinojau, kad pradėti reikia nuo savęs. Tai pirmiausia savo pasaulio, kurį jau turiu nemažą, kūrybos.
Viskas, kas susiję su grožiu, scena, socialiniais dalykais, maistu, kvapais, – visa tai jau turiu. Jau turiu net vizualiką – ant viso savo kūno išpieštas tatuiruotes, kurios pasakoja mano istoriją.
Tada supratau, kad galiu kurti pasaulį. Taip pat kaip ir muzikos – į jį ateina žmonės, kurie jaučia panašiai arba taip pat kaip ir aš. Net į mūsų restoraną „BasiBasi“ ateina žmonės ir sako, kad viskas čia – labai justiška“, – šypsojosi J.Arlauskaitė.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
