Atsibudo nutirpusia puse veido
Žinia apie ligą praktikuojančiam advokatui Ž.Mišeikiui buvo it perkūnas iš giedro dangaus. O šiandien jis jau juokauja, jog lazda per metus tapo geriausiu jo draugu.
„Išvakarėse labai keistai jaučiausi ir kolega pastebėjo, kad aš kažkoks persikreipęs. Pamaniau, kad galbūt vėjas pertraukė, juk advokato darbas labai intensyvus – nespėji užsisagstyti striukės – leki į lauką, į automobilį, ten nusivelki, iš automobilio – atgal į patalpas. Tačiau ryte pabudęs supratau, kad kažkas ne taip. Jaučiausi tarsi grįžęs iš stomatologo kabineto – visa kairė pusė buvo nutirpusi. Išsigandau, kad man insultas. Liežuvis sunkiai vertėsi, nejaučiau pusės veido, sutriko regėjimas. Mačiau lyg tunelyje – tik tiesiai ir nieko aplink.
Iš karto pasiskambinau gydytojams ir nuvykau į Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę. Mane iš karto paguldė, taip pat įtarė insultą. Atliko reikiamus tyrimus. Jie parodė, kad požymių apie esamą ar būsimą insultą nėra. Buvau tarsi sveikas. Magnetinio rezonanso tyrimas atskleidė, kad mano kūne yra daug mažų uždegimo židinukų. Diagnozės neišgirdau, mat gydžiausi antrinio lygio įstaigoje, o tokią diagnozę galėjo įvardyti tik tretinio lygmens įstaigoje. Gavau reikiamą gydymą, mano būklė tarsi gerėjo“, – prisiminė Ž.Mišeikis.
Tuomet jis dar nežinojo, kad tai tik ilgos jo ligos istorijos pradžia.
Nuo grindų nepajėgė pakelti šokoladuko
2015 metų spalį gulėdamas toje ligoninėje Ž.Mišeikis kas vakarą nueidavo iki parduotuvės šviežių vaisių ar kokio skanėsto. Tačiau vienas vakaras buvo lemtingas.
„Iš lentynos kaire ranka ėmiau šokoladą, bet jis nukrito ant žemės. Pagalvojau – tiesiog išsprūdo, bet kai pasilenkęs vėl pabandžiau jį paimti, pajutau, kad pirštai jį sugriebia, bet pakelti jo aš negaliu. Vėl pabandžiau paimti mažesnį šokoladuką, bet vėl tas pat. Tuomet žemė iš po kojų išslydo. Vėl išsigandau, nesupratau, kas darosi.
Kitą dieną mane jau turėjo išrašyti, su siuntimu reikėjo vykti į neurologo konsultaciją Santariškių klinikose, bet iš ryto man buvo pasakyta, kad namo nevažiuosiu, turiu pusvalandį susikrauti daiktus ir ten būsiu pervežtas“, – pasakojo vyras.
Gyvenimą suplanavo iš naujo
Vilniaus universiteto Santariškių klinikose tuomet jam buvo atlikta stuburo punkcija, tačiau dėl prieš tai gauto gydymo Santariškių klinikų medikai diagnozės patvirtinti dar negalėjo. Vis dėlto kad tai išsėtinė sklerozė – abejonių beveik nebuvo.
„Ne be reikalo gavau patarimą pasiimti tris popieriaus lapus ir iš naujo susiplanuoti savo gyvenimą. Tai kaip ir padariau. Man be galo padėjo Vilniaus išsėtinės sklerozės draugija „Feniksai“. Kiti draugijos nariai mane įkvėpė, supratau, kad su išsėtinės sklerozės diagnoze galima gyventi ir tai nėra gyvenimo pabaiga.
Būna sunkių dienų, tačiau kai pamatau greta ta pačia liga jau 15 metų sergantį žmogų, kuris atrodo geriau nei aš, o paskutinį priepuolį jis pasakoja patyręs prieš ketverius metus, suprantu, kad viskas bus gerai.
Esu be galo dėkingas medikams. Tiek Vilniaus, tiek Kauno medikai yra nuostabūs, tačiau laiko tiek visko paaiškinti, kiek mums kyla klausimų, jie ne visuomet turi. Todėl bendravimas su tokio pat likimo žmonėmis itin reikalingas. Kitu atveju prisiskaitęs internete gali taip ir likti galvoti, kad netrukus būsi prikaustytas prie vežimėlio“, – teigė išsėtine skleroze sergantis vyras.
Pernai kovą vyrą ištiko dar vienas priepuolis. Būta ir trečio. Pasak Ž.Mišeikio, jam paskirtas gydymas iki šiol dar nėra galutinai efektyvus, tačiau vilties vyras nepraranda, juk turi dėl ko stengtis. Praėjusiais metais iš buvusios žmonos namų pas jį gyventi persikraustė 8 ir 11 metų sūnūs.
Sūnums rodo savo tvirtybę
Ž.Mišeikis aiškiai pamena, kad pagaliau išgirdęs diagnozę puolė skaityti internete, o po to tris dienas spoksojo į kitapus lango stovintį stulpą.
„Seselės klausdavo, ar į tualetą nueinu. Tris dienas išbraukiau iš savo gyvenimo. Nenorėjau, kad mane ir sūnūs lankytų, juk visuomet matydavo stiprų, kovojantį, o sužinojęs diagnozę buvau tarsi tuščias kamuolys, išsileido oras... Man tuomet buvo tik 40 metų.
Gerai, kad berniukai tuo metu buvo išvykę į kaimą“, – pasakojo vyras.
Po skyrybų su žmona teismo sprendimu sūnūs liko gyventi su mama, tačiau pernai nusprendė persikraustyti pas tėtį.
„Žinoma, buvusiai žmonai kilo klausimų, ar galėsiu jais pasirūpinti, o ir aš maniau, kad tai bus trumpalaikė užgaida, tačiau dabar vyksta teismo procesai, kad berniukų gyvenamoji vieta būtų priskirta mano namuose.
Pakeitęs darbą daugiau laiko galiu skirti vaikams, mes sėdime, planuojame, ką veiksime. Žinoma, man skaudu, kai jie nori čiuožinėti ar užsiimti kitomis aktyviomis pramogomis, o aš negaliu, bet nenusimenu dėl to, stengiamės surasti kompromisą“, – optimizmo nestokojo pašnekovas.
Ž.Mišeikis jiems nupirko ir taip išvajotus šuniukus, kuriais sūnūs atsakingai rūpinasi.
„Iš pradžių vienas, po to ir kitas užsimanė šuniuko. Tad dabar turi abu. Jie supranta, kad man būtų su jais sudėtinga išeiti į lauką, todėl atsakingai jais rūpinasi.
Apie mano ligą jie taip pat skaitė internete, kartu žiūrėjome filmus apie tai, kiek įmanoma, stengiausi paaiškinti. Bet kokiu atveju viskas bus gerai“, – šypsojosi pokalbininkas.
Turėjo keisti darbą
Advokato profesija Ž.Mišeikį buvo pavertusi tikru darboholiku. Tiesa, greta advokato praktikos jis užsiėmė ir dėstytojavimu, buvo vienos iš aukštųjų mokyklų rektoriaus patarėjas. Deja, išgirdus diagnozę su darbais teko atsisveikinti.
„Iš pradžių dar turėjau viltį, kad kai kuriuos darbus galėsiu pasidaryti iš namų. Tačiau supratau, kad liga manęs taip greitai nepaleis. Po reabilitacijos norėdavau tik miego. Vis dar būna dienų, kai nuovargį jaučiu jau per pietus, o sveikata man turi būti prioritetas. Be to, advokato darbas, kaip ir kitos laisvosios profesijos, nebuvo dėkingas socialinių garantijų prasme.
O štai su rektoriaus patarėjo darbu teko atsisveikinti, nes per ilgai sirgau. Daugeliui kolegų tai buvo didelė staigmena, tačiau iš paties rektoriaus išgirdau, kad per ilgai sergu ir turėčiau išeiti savo noru ir užleisti vietą žmogui, kuris kas dieną galės dirbti. Manau, kad susitvarkiau su savo darbu puikiai, tačiau sukandau dantis ir išėjau.
Kodėl nepakovojau? Tiesiog tuomet sveikata neleido. Jei būtų buvusi ligos remisija, ko gero, viskas būtų susiklostę kitaip. Tuomet svarbesnė buvo sveikata. Apie tai garsiai kalbu, nes labai daug žmonių susiduria su panašiomis problemomis.
Mūsų atveju neretai kyla problemų dėl to, kad daugelis mano, jog visi sergantieji išsėtine skleroze turi psichikos sutrikimų, tačiau tai netiesa – mes esame smalsūs ir greitai besimokantys žmonės“, – kalbėjo Ž.Mišeikis.
Vyras šiuo metu dirba kitą darbą, eina direktoriaus pavaduotojo pareigas, be to, sulėtėjęs gyvenimo ritmas leido sugrįžti prie savo svajonės – vyras ėmėsi mokytis žurnalistikos ir publikuoti pirmuosius straipsnius. Tiesa, dėl atvirumo, kalbant apie ligą, teigė kartais sulaukiantis pastabų iš kolegų, kad to nederėtų daryti, nes visuomenė gali nesuprasti.
„Tačiau aš esu atviras. Turime kalbėti apie problemas, kuo daugiau kalbėsime, tuo mažiau bus atskirties“, – šypsojosi teisininkas.
Kas yra išsėtinė sklerozė
Išsėtinė sklerozė – tai lėtinė, progresuojanti visos nervų sistemos liga, kuri pasireiškia centrinės nervų sistemos lėtiniu uždegiminiu procesu, kuris pažeidžia galvos smegenis, stuburo smegenis ir atskirus nervus. Priklausomai nuo to, kuri nervų sistemos dalis labiausiai pažeidžiama, ligos simptomai gali pasireikšti labai skirtingai – raumenų funkcijos ir jų kontrolės sutrikimais, pusiausvyros sutrikimais, regos ar kalbos sutrikimais, psichikos sutrikimais ir t. t.
Per kelerius pirmuosius ligos metus apie 35 proc. sergančiųjų išsėtine skleroze dėl nesulaikomai progresuojančio nervų sistemos pažeidimo ir per vėlai pradėto gydymo tampa daugiau ar mažiau neįgalūs, nedarbingi, sutrinka jų judėjimo galimybės ir apsitarnavimas, tampa reikalinga šeimos ar visuomenės globa bei priežiūra.
Tačiau laiku pradėjus gydymą galima pasiekti ligos remisiją ir ją valdyti.
Tikrosios išsėtinės sklerozės priežastys kol kas lieka paslaptimi. Ši liga labiausiai paplitusi nutolusiuose nuo pusiaujo srityse ir apima Skandinaviją ir kitas Šiaurės Europos šalis, Kanadą, šiaurines JAV valstijas, Australiją, Naująją Zelandiją ir kt. Šiuose kraštuose ligos paplitimas kartais siekia 25–76 pacientus 100 tūkst. gyventojų. Todėl kai kurie tyrėjai teigia, kad šie rajonai gauna daug mažiau saulės šviesos ir vitamino D trūkumas gali būti viena iš daugelio ligos priežasčių.
Kai kurie tyrimai patvirtina galimą sąsają tarp vitamino D stokos ir autoimuninių sutrikimų, bet ilgalaikės studijos dar tęsiamos. Tačiau vien klimatiniai ar aplinkos veiksniai nelemia šios ligos paplitimo, nors dėl jų reikšmingumo niekas šiuo metu nediskutuoja.
Iš kitų galimų išsėtinės sklerozės atsiradimą skatinančių veiksnių įvairūs autoriai nurodo dažnas infekcijas (ypač virusines), didelį psichoemocinį stresą, galvos traumas, įvairias intoksikacijas, rūkymą ir kt.
Išsėtinė sklerozė nėra paveldima, t. y. tėvai negali ligos perduoti savo vaikams. Moterys išsėtine skleroze serga du tris kartus dažniau negu vyrai. Dažniausiai liga pasireiškia tarp 18 ir 45 metų. Vyresniame amžiuje susirgimų skaičius reikšmingai mažėja. Tačiau retais atvejais ligos pradžia diagnpzuojama ir 10–17 metų vaikams.
Lietuva priskiriama prie didelio išsėtinės sklerozės paplitimo zonos: kasmet šalyje užregistruojama po 70–80 naujų išsėtinės sklerozės atvejų, o bendras sergančiųjų skaičius galėtų siekti 3 tūkst. Deja, oficialaus, patikimo sergančiųjų šia liga registro kol kas nėra.
Pagrindiniai simptomai: galūnių raumenų silpnumas, skausmai įvairiose vietose, raumenų tonuso padidėjimas ar sumažėjimas, nevalingi judesiai ir drebėjimas, įvairūs jutimo sutrikimai, pusiausvyros sutrikimai, pablogėjęs regėjimas, neaiški kalba, rijimo sutrikimai, galvos svaigimas, greitas nuovargis, depresija, mąstymo sulėtėjimas, elgesio sutrikimai ir t. t.
Daugiau apie ligą galite paskaityti nuorodose žemiau.
