„Mano nėštumas buvo planuotas ir labai ilgai lauktas. Be galo džiaugėmės, kai sužinojome, kad laukiuosi. Visa pradžia, sakyčiau, buvo labai sėkminga, tačiau birželio mėnesį, kai buvo 32 nėštumo savaitė, vieną naktį man nubėgo vandenys“.
Ugnė pasakoja, kad pradžioje net nesuprato kas vyksta, tai buvo jos pirmasis nėštumas, todėl labai išsigando:
„Kartu su vyru nuvažiavome į ligoninę, kur man buvo atlikti tyrimai. Gydytojai pranešė, kad vandenys visiškai nubėgę, tačiau vaikutis gyvas ir jam viskas yra gerai, bet reikia gultis į ligoninę ir stengtis nėštumą išlaikyti iki 34 savaitės“.
Ligoninėje Ugnės kūdikiui iš karto buvo subrandinti plaučiai, kadangi jau buvo aišku, kad jai gresia priešlaikinis gimdymas. Po dviejų dienų, praleistų ligoninėje, moterį pradėjo krėsti šaltis, nors buvo birželio mėnuo – labai karštos dienos ir naktys. Temperatūra pradžioje nebuvo didelė, gydytojai manė, kad ji užkilo nuo karščių. Dėl kylančios temperatūros gydytojai akylai stebėjo ne tik Ugnę, bet ir jos vaiką, ilgai svarstė ką daryti – ar Rusnei jau laikas gimdyti, ar dar ne. Visgi po poros valandų buvo nuspręsta, kad Ugnė bus vežama į gimdyklą, o jei gimdymas neprasidės – ji bus grąžinta atgal į stebėjimo palatą.
„Tada ligoninėje buvau viena, vyras buvo ką tik išvažiavęs namo, tad iš karto jam skambinau, kad skubėtų atgal. Temperatūra ir toliau vis kilo, jau buvo pasiekusi 38 laipsnius. Iš tikrųjų, tai visą laiką, praleistą gimdykloje, atsimenu lyg per miglą“, – pasakoja Ugnė.
Tuo metu, rodos, viskas buvo susidėję į vieną: aukšta temperatūra, prasidėję sąrėmiai, skausmas, bet vis nieko nevyko, todėl gydytojai nusprendė, kad gimdymą reikia skatinti.
„Mane kamavo tikrai stiprūs skausmai, kadangi tai mano pirmas nėštumas, visai nežinojau ką daryti ir kur dėtis. Labai laukiau nuskausminamųjų, vis šaukiau, kad greičiau gydytojai juos neštų“, – juokiasi Rusnės mama.
Paskui, pasak Ugnės, viskas, rodos, truko tik vieną minutę. Gimdymas buvo sėkmingas ir ganėtinai greitas. Vos per tris sąrėmius pasaulį išvydo ankstukė Rusnė.
„Gydytojai ją iš karto išnešė, kad galėtų įdėti į inkubatorių. Tuo metu aš gulėjau užsimerkusi, buvau be galo pavargusi, bet trumpai spėjau pamatyti dukrą. Rusnė gulėjo inkubatoriuje, buvo tokia maža, kad vos matėsi“, – pirmąsias akimirkas po gimdymo prisimena Ugnė.
Mergaitė gimė sverdama 1690 g ir buvo 40 cm. Ugnė pasakoja, kad kartu su vyru jautėsi sukrėsti, kadangi prieš tai artimoje aplinkoje su ankstukais nebuvo susidūrę:
„Žiūrėjome į mūsų dukra, rodos, kruopos dydžio, prijungtą prie kvėpavimo aparato. Reanimacijoje budinčios gydytojos pradėjome klausinėti kas ir kaip, tiesa, atsakymas visai nenudžiugino ir labai išgąsdino, mat gydytoja pasakė, kad blogai. Tuomet iš karto pasipylė ašaros, tačiau iš visų jėgų stengėmės susiimti“.
Rusnė stiprėjo itin greitai, praėjus vos kelioms dienoms po gimimo ji jau kvėpavo pati. Tiesa, mergaitei teko sugerti kursą antibiotikų, nes paaiškėjo, kad Ugnei buvo infekcija, kuri persidavė ir dukrai. Suvartojus paskirtus vaistus, gydytojai pradėjo sakyti, kad viskas sparčiai tvarkosi.
„Turėjau sunkumų su pienu, vis nesisekė, jo buvo labai nedaug. Labai jaudinausi, mano palatos draugės pripumpuodavo pilnus buteliukus, o aš išspausdavau vos vieną kitą lašelį, bet labai stengiausi, nes žinojau, kad mano vaikui jo labai reikia“, – prisimindama laiką, praleistą ligoninėje pasakoja Ugnė, pabrėždama, kad Rusnei labai pasisekė, kadangi dvi jos problemos (infekcija ir gelta) – labai greitai susitvarkė.
Reanimacijoje Rusnė praleido keturias paras, po kurių ją perkėlė į palatą pas mamą, o dar po pusantros savaitės jau išvyko namo, kur ji stiprėjo ir augo itin sparčiai, greitai išmoko pati valgyti iš buteliuko.
Praėjus kuriam laikui po Rusnės gimimo, Ugnė susirgo COVID-19, o nuo jos užsikrėtė ir dukra, kuriai sirgimo metu temperatūra buvo pakilusi net iki 38,8 laipsnių. Nors gydytojai sakė, kad tai normalu, visgi Ugnė nusprendė, kad Rusnei reikėtų vykti į ligoninę, kad būtų ramiau. Ten mergaitė, kartu su mama, praleido tris paras, tačiau Rusnei nereikėjo nei vaistų, nei papildomų procedūrų – viskas susitvarkė savaime.
Dabar Rusnė sparčiai auga, lanko baseiną, mankštas, neturi jokių raidos sutrikimų.
„Aš dar būdama ligoninėje neleidau sau verkti, nors esu tikrai labai jautri, buvau visiška kovotoja. Reanimacijoje visad šypsodavausi, kalbinau Rusnę, kad kuo dažniau girdėtų mano balsą. Stengiausi būti labai drąsi, o visą šią patirtį ir ankstyvą gimdymą priėmiau kaip išankstinę dovaną. Mes jos taip stipriai laukėm, dėl to ji ir atėjo pas mus anksčiau – stipri ir sveika“, – džiaugiasi Ugnė, pokalbio pabaigoje pridurdama, kad:
„Niekada negalima nustoti tikėti, reikia būtinai džiaugtis šia minute ir tikrai viskas bus gerai. Vis dar tuo labai tikiu, ir tikiu visais mūsų leliukais kovotojais“.
Jau 10 metų Ankstukų paramos fondas palaiko mažiausius Lietuvos kovotojus.
Prisijunkite prie geradarių būrio – skirdami 1,2% GPM dalį Ankstukams: ankstukai.lt/gpm-parama"="">ankstukai.lt/gpm-parama"" target="_blank">https://www.ankstukai.lt/gpm-parama
Šeimų, kurioms reikalinga pagalba, žinučių laukiame el. paštu parama@ankstukai.lt.
Daugiau apie paramos projektą „Ankstukai“: ankstukai.lt.
