„Ramybė ir paprastumas – taip galėčiau mus apibūdinti. Kai vaikų nedaug, gali kiekvieną pastebėti, kiekvienam padėti“, – sako viena darželio steigėjų, direktorė ir auklėtoja Aleksandra.
O gal reikėtų sakyti „kaltininkė“, nes jai norėjosi, kad dukra lankytų kitokį darželį. „Ji dvejus metus lankė valstybinį darželį. Gal aš priekabi mama, ir nors nebuvo nieko siaubingo, jai norėjau kiek kitokio darželio“, – mini pašnekovė.
Taigi rugpjūčio 2 d. nuo seno darželio patalpų durų gavus raktus, prasidėjo jos ir Inos pasiutpolkė: puolė daryti remonto, ieškoti inventoriaus, pagrečiui mėgino steigti lauko darželį, nes girdėjo, kad tą padaryti paprasčiau, nei atidaryti įprastinį, vertėsi per galvą, kad gautų higienos pasą, viena kitą traukė į viršų neleisdamos pakelti rankų pasiduodant.
„Patikrinti, ar patalpoms galima išduoti higienos pasą, atvažiavo tokia geranoriška moteris, visiškai neatitinkanti to įsivaizdavimo, kurį buvome susikūrusios iš nuogirdų. Tarsi fėja ji čia nusileido, – kvatoja Ina. – Pastabas surašė, ką pataisyti, bet ir patarimų davė. Iš jos sužinojome, kad reikia triukšmo tyrimo. Kur jį imti?! Kiek kainuoja, iš kur gauti pinigų?!
Darbų įkarštyje jėgų nebeturėjome, kvietėmės į pagalbą draugus ir giminaičius.
Bet kai prašai pagalbos, visi padeda – paramos sulauki su kaupu. Nuo to gerumo akyse kaupiasi ašaros. Padėjo visi, kas tik gali: kaimynai, bendruomenė, giminaičiai, draugai – kas mato, tas padeda“.
Pradžia ne tokia, kokią įsivaizdavo
Lauko darželio mintis kol kas liko idėja – tokiai įstaigai reikia turėti tam tikro dydžio sklypą, o Inai su Aleksandra rasti tiek žemių nuomai nepavyko. Už tai rugsėjo 1-ąją įvyko beveik stebuklas – „Vaiko laikas“ Štadviliuose, Zarasų rajone, pradėjo pirmuosius mokslo metus.
„Ar tada jau atsikvėpėte“, – klausiu.
„Kur tau. Susirgo mano dukra ir mes atsigulėme į ligoninę. Be to, įstojau mokytis į ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogiką. Esu mokiusis investicijų ir draudimo, bet supratau, kad tai ne mano.
Buvo ir priešrugsėjinio nusivylimo: kai tvarkėmės, žmonės vis paklausinėdavo, ar tikrai steigsime darželį. Galvojome, kad atsidarant 6 vaikai tikrai bus. Aš ir apie 10 galvojau. O rugsėjį pradėjome su trim registruotais vaikais. Pradžia ne tokia, kokią įsivaizdavome“, – neslepia pašnekovė.
Dėl to, kad taip vėlai gavo raktus nuo patalpų ir nežinojo, ar spės laiku susitvarkyti, moterys nė neskelbė reklamos, kad nuo rugsėjo pradės dirbti, tad ir ugdytinių nesusirinko tiek, kiek tikėtasi. Ina viliasi, kad finansinė padėtis ims taisytis, kai pradės įgyvendinti ruošiamus projektus.
Aleksandra kalba atvirai: vertinant iš finansinės pusės pradžia buvo labai sunki, kilo labai daug iššūkių. „Bet didelė tam atsvara, kai žiūrime, kaip vaikai ir mes pačios jaučiamės“, – šypsosi viena darželio steigėjų ir auklėtojų.
Iš viso darželis galėtų priimti 14 įvairaus amžiaus vaikų. Tuomet su jais vienu metu dirbtų dvi auklėtojos. Mėnuo čia vaikui kainuoja 200 eurų ir po 5 eurus maistui už kiekvieną lankytą dieną. Kadangi Zarasų valstybiniame darželyje vaikams stinga vietos, „Vaiko laiko“ ugdytiniams savivaldybė moka 100 eurų kompensaciją.
Gavo progą išbandyti, kaip sekasi dirbti kartu
Ina, auklėtoja su stažu, dar ir dabar dirbanti valstybiniame darželyje, Aleksandrą sutiko projekte
„Nuo hobio iki verslo“. Aleksandra gamino muilus, Ina nėrė rezgines ir siuvo maišelius. Nors čia kiekviena ėjo susižvejoti minčių, kaip iš hobio išauginti verslą, bebendraudamos vis nuklysdavo į temas apie vaikus ir jų ugdymą.
Dar iki tol jiedvi buvo susitikusios globėjų mokymuose – Ina ten mokė, Aleksandra buvo klausytoja. „Kai ją pamačiau projekte „Nuo hobio iki verslo“, jau kilo mintis: tas žmogus man vėl ant kelio“, – prasitaria Ina ir tęsia, kad nugirdusi iš studijuojančios dukros apie populiarėjantį kooperavimąsi pradėjusi dairytis, su kuo ir vardan ko galėtų kooperuotis ir ji.
O čia dar giminaičiai gerą mintį pakišo. „Gal tu, Inute, daryk, ką moki geriausio“. Maišelius ir rezges pardavinėjau, net logotipą buvau susikūrusi, bet gi geriausiai moku kalbėti apie vaikų ugdymą, žinias apie edukaciją siurbiu iš visų pusių. Ir dar vienas dalykas: mane giminaičiai visada kviečiasi vaikus prižiūrėti, kai patys išvažiuoja atostogų. Mokymuose buvo nuskambėjusi mintis – apmokestink giminaičius, o aš jau ir buvau atėjusi į tą tašką, kai labai norėjosi apmokestinti“, – vėl kvatoja Ina.
Taip tarsi atsitiktinai minčiai vejant mintį darželio idėja tapo vis realesnė.
„Be kita ko, man Ina patinka tuo, kad ji moka išgirsti kitus. Aš dažniau linkusi pasiūlymams pasakyti „ne“, o ji – „taip“. Įsivaizduokite: feisbuke skelbimas, kuriuo Zarasuose ieškojo animatorių. Žiūriu, Ina po juo rašo – yra tokių. Aš dar nustebau – nežinojau! O ji man rašo žinutę – gal pabandom gimtadienį pravesti?“, – dabar balsu juokiasi ir Aleksandra.
Moterys pasiprašė 30 eurų. Sako, užsakovai nė nesuprato tokios kainos. Už tai jiedvi turėjo puikią progą pasitikrinti, kaip sekasi kartu dirbti. Aleksandrai užteko pirmojo karto, kad suprastų, jog ji ir Ina – komanda.
Animatorėmis, edukatorėmis pradėjusios drauge dirbti moterys nepaleido minties apie darželį. Galiausiai 2023 m. birželį atsirado VšĮ „Vaiko laikas“.
Aleksandros namiškiai užsidegimą sveikino ir ragino imtis darbų, išbandyti naują veiklą skatino ir Inos dukra su sūnumi. Už tai vyras buvo visai kitokios nuomonės. „Viena, jis išgyvena dėl mano sveikatos, antra – vyras susikoncentravęs į vieną veiklą, visai kitaip nei aš. Jam iš užsienio važiuojant namo skambinu Aleksandrai: „Turime sutvarkyti mano kiemą, vyras grįžta!“ Juk edukacijas pas mane darėme“, – juokasi Ina.
Edukacijų, stovyklų vaikams jiedvi nemetė – to reikia, kad galėtų išgyventi.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
